Vis kitoki balseliai, vis kitokios bylos;

Dagiliai, pečialandos, strazdeliai, čižylos,

Kėkštai, šarkos ir kitos vis saviškai gieda:

Toj juokias, toj vaitoja, ė toj niekus klieda.

165Ė už visus viršesnis lakštingalės balsas:

Pilnas, skardus, griaudingas ir, teip sakyt, skalsus:

Skamba, ūžia par krūmus ir vis kiteip mainos,

Ir vis dūšion įsmenga - lyg Lietuvos dainos.

Tie visoki balseliai teip krūvon suplaukia,

170Tartum kožnas lapelis čilba, kliauga, šaukia,

Ir sutartinę taiso, ir teip gražiai dera:

Siaudžia tik, tartum siaudžia - rentavimo nėra.

Anei tų balsų ausis skyrium nepažįsta,

Lyg kad ant žalios pievos žolynai pražysta,

175Ir visoki žiedeliai teip terp savęs pinas, -

Kad iš tolo tik regis gražus margumynas.

1858 m. Anykščiuose

Ai būdavo, būdavo iš mūsų šilelio

Didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio!

180Ė tas visas ramumas po lietuvių dūšias,

Lyg lygumoj vėjelis po žoleles trąšias,

Plaukydamas lingavo, tamsiom vilniom tvino,

Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.

Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia,

185Ė tik pilna pajautų labai ramiai griaudžia:

Ir lyg rasos žemčiūgais gausiai atgaivinta,

Ir lyg rasa par veidą ašarėlės krinta.

Paskum ilgai krūtinėj šilelis kvėpuoja;

Atsidusus krūtinė lyg giria linguoja.

190Lyg tarytum ramumas teip dūšion įslinko,

Kad net dūšia kaip varpa pribrendus nulinko.

Iš to, matai, ašaros ir atsidusimas,

Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas.

Dabar visa prapuolę... tik ant lauko pliko

195Kelios kraivos, nuskurdę pušelytės liko...

Jei ant šio išsvilusio po kalnus lydimo

Teip daug širdyj išželia ramaus atminimo:

Tartum kelmai supuvę atgyja, žaliuoja,

Suspynusias viršūnes vėjas plevėsuoja;

200Tartum pliki, išdegę dirvonai šiškuoti