Pasipučia samanom, nuo grybų taškuoti;

Tartum iš terpu puirių tokie kvapai kilo,

Lyg giria pratrūksta ar pučia iš šilo;

Tartum visa sušlamo, sučilbo, supyško,

205Lyg dienai brėkštant viduj paniurusio miško;

Jei ant šių plikų plotų, kai mislis ažlyja,

Paminklais ažvaisytas šilelis atgyja, -

Tai kokio bebūdavo iš seno šilelio

Meilingo atminimo, gražaus ramumėlio,

210Kai šie plotai apžėlę, apgriūti, aptemę

Matydavo kelmuotą apylinkėj žemę;

Kai stuobriai, sieksniais drūti, amžiais įretėję,

Valig kalbos senelių, parėjos kyšėję,

Iš kurių žymu buvę, kad girių čia snausta,

215Tankus iš viršaus stogas viršūnėm suausta,

Ir netil pulkais meškos ir šernai perėta,

Bet tankumos terp raistų ir žėbriai turėta!

Ė kur dabar šilelis, buvę miškai šventi,

Kažin kodėl senobėj visiškai išskinti.

220Maž ir vierą įvedęs Jagiela išskynė,

Kad jau nebetarnautų dievaičiams tėvynė.

Paskum po šias pakalnes ant seno stuobryno

Buvę pušys suaugę nuo metų šimtyno:

Tankios, aukštos, lygutės, geltonos kaip žvakės;

225Viršūnės esą ūžė ir liemenys plakės.

Dar atmeną seneliai po šituos smėlynus

Senobių palikimo gražius ąžuolynus.

Liekni augę kaip nendrės, žaliavę kaip rūtos,

Šaknys, liemenys, šakos ir viršūnės drūtos.

230Švęsti Lietuvos medžiai nejautę nuogalio:

Rausvasai žiemos lapas sulaukdavęs žalio.

Žili buvę kaip seniai, samanom apaugę,

Stipri buvę ir stambūs kaip vyrai suaugę,

Ė viežlyvi ir gražūs kaip mūsų jaunimas.

235Paskui ilgai šiurpsojęs stuobriuotas lydimas.

Nuo Puntuko lig Šlavei ąžuolų daugybę

Laikę žmonės lyg kokią didžią šventenybę.

Gyvendami vienybėj, dievaičiams intikę,

Kurie daugal paminklų po miškus palikę.

240Nešęs velnias akmenį, didumo kaip gryčios,