Ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios

Arba ažuverst upės; bet kaip tik išvydęs

Ąžuolyną pašvęstą ir gaidys pragydęs,

Tuoj iš nagų paleidęs ir smėlin įmušęs:

245Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys.

Paskum ant jo lietuviai dovanas kūrenę,

Kad juos dievai apsaugo ir dengia, ir peni.

Ir šiuos čėsuos, nors žemė arklais nugaląsta,

Daug Puntuke ąžuolo kelmų tebepūsta,

250Ė dar dujen prie keliui dabar tebestovi;

Viršūnės dar žaliuoja, nors jau šakos džiovi.

Šėnavoja juos žmonės, nei ratais netranko:

Tūlas, ligos suspaustas, iš įžodžio lanko.

Po lygumas ir slėnius traukęsis liepynas,

255Kai kur gojais apžėlęs, kai kur viškai grynas.

Boluodavęs pervasar gelsvu žiedų pienu,

Ūždavęs bičių spiečiais, dvelkęs medum vienu;

Ir visiems žmonėms meilus ir patogus buvęs,

Ir laimėtinas visas kaip tikras lietuvis.

260Žiedais bites penėjęs, saldų medų daręs.

Ligas visas lietuvių su prakaitu varęs,

Ronas su brazdais gydęs, vočių traukęs ugnį;

Iš liemenio dėl staunių ir lentas, ir dugrų,

Iš karnų davęs vyžas dėl mūsų autuvo,

265Ir nei šakelės esą dykai nepražuvo:

Dirbę karbijas, lankus arba tvėrę tvoras,

Nuo šaknies lig viršūnei buvęs visas doras.

Kai kur skroblynai buvę, bet skroblius išnyko,

Tik skroblinės torielkos dar kur ne kur liko.

270Kai kur buvę visokių gan navatnų medžių:

Ir su žiedais skujuotų, lapuotų bežiedžių;

Tropnais vardais žiniuonys tuos medžius vadinę,

Visus auklėję žmonės, ne visus pažinę.

Tai toks miškas traukęsis par Lietuvos žemę;

275Visi plotai žaliavę pavėne aptemę;

Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę,

Kaip lietuvnykų širdys int vieną tėvynę.

Ė lietuviai su medžiais vis zgadoj gyvenę,

Jaunystėj pasižinę ir draugėj pasenę.

280Lietuvnykas po urvus sausus laužus kūręs.