Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
Kas jūsų grožei senobinei tiki?
Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?
Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,
Kai balto miško lapeliai šlamėjo
Ir senos pušys siūravo, braškėjo?
Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,
Katrų čilbančių teip ramu klausytis?
Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?
Kur žvėrų olos, laužai ir urveliai?
Visa prapuolę; tik ant lauko pliko
Kelios pušelės apykraivės liko!..
Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą
Kepina saulė nenaudingą plotą,
In kurį žiūrint teip neramu regis:
Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs,
Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė,
Lyg kokio raisto apsvilus kimsynė!..
Miškan, būdavo, eini - tai net akį veria;
Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,
Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!
Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!
Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!
Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!
Minkštučiukai samanų patalai ištiesti
Galvą in save traukia ir liula užliesti.
Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais želia,
Juodas, raudonas uogas išsirpusias kelia.
Ant žalio, rausvo, balkšvo dugnio taškai grybų
Terp medžių marguliuoja iš savų sodybų.
Voveruškų leikelės kur ne kur pro plyšį
Iš po samanų marškos sarmatlyvai kyši.
Čia paliepių torielkos po mišką išklotos,
Čia kiauliabudės pūpso lyg pievos kimsotos,
Čia po eglėm šeimynom sudygę ruduokės,
Čia pušyne iš gruodo išauga žaliuokės,
Čia rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės sutūpę, -
Linksmutės, gražiai auga, niekas joms nerūpi.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl poema pradedama nuo plikų kalnų, o ne nuo gražaus miško?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmiausia parodoma tuštuma, „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!“, ir eilė klausimų, kur dingo paukščiai, žvėrys ir miško ūžimas. Atsakymas trumpas: „Visa prapuolę“. Todėl gražus miškas, prasidedantis žodžiais „Miškan, būdavo, eini“, skaitomas kaip prisiminimas. Skaitytojas nuo pat pradžių žino, kad viso to nebėra. Iš pirmų eilučių girdime ir kalbantįjį, kuris gedi savo krašto.
Rašiniui: GamtaTėvynė
2. Kaip Baranauskas parodo mišką ne vien akimis?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jau pradžioje keturios eilutės iš eilės eina per pojūčius: „Kur tik žiūri“, „Kur tik uostai“, „Kur tik klausai“, „Ką tik jauti“. Po medžių vardijimo eina ilga ištrauka apie kvapus: pušų sakai, dobilai, čėbrai, skruzdėlyno kvapas, žiedų dvelksmas. Kvapai taip susimaišo, kad „nei nosis šių kvapų visų nepažįsta“, ir kyla kaip smilkalai, „Dievui ant garbės“. Gamtos aprašymas virsta šventovės vaizdu, o skaitytojas jaučiasi stovįs pačiame miške.
Rašiniui: GamtaTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.