Anykščių šilelis3-4 psl. · apie 5 min.
Anykščių šilelis22% kūrinio
3 psl.

Čia kazlėkai pakrūmėm ant piemenų tako

Tartum kupkeliai kniūpšti, kaip Mickevčius sako.

Čia nemunės iš kelmo, lepšiai terp alksnyno,

Čia šalpjonai terp stuobrių dygsta iš skiedryno,

Čia musmirės raupuotos, veršakiai gleivėti,

Čia grybai ir šungrybiai vardais nežymėti.

Anei jų žmonės renka, anei žvėrys graužia,

Jėg bėgdami par mišką galvijai išlaužia,

Arba patys savaimi suglebę supūsta, -

Iš jų trąšos želmenim aplinkom išplūsta.

Ė iš visų viršesnis auga baravykas,

Valig dainuškos žodžių - ,,grybų pulkaunykas"

Platus, storas, paspūtęs, lyg tartum užklotas

Ant kieto, drūto koto bliūdas palivotas.

Greit auga, ilgai esti giminių visokių:

Paąžuolių, raudonikių ir kitų kitokių.

Žali ėgliai kaip kvietkai po dirvonus keri;

Terpu jų kiškiai guli, kropkos vaikus peri.

Krūmai, žole barzdoti, kraštais mišką riečia,

Ir linijos parėjos skersai mišką šviečia.

4 psl.

Alksniai, lepšių sodyba, palaukėm sužėlę,

Šakom kekes riešučių lazdynai iškėlę

Atokaitoj brendina. Ė karklai po slėnį

Terp liulančių paversmių pamėgo pavėnę.

Putinai krauju varva, serbentai po Šlavę

Ir paliūnėm kur ne kur prieglaudą sau gavę.

Baltasai miškas kalnais, kaip tik padaboji:

Čia berželiai kaip meldai Pašlavį apstoję,

Čia visais lapais dreba epušės nusgandę;

Kožnoj klaiką nekantrios žalktyčios atrandi.

Čia ąžuolai ir uosiai prie eglėm sustojo,

Lyg tartum čia žalktienė patį apraudojo,

Kai pieno putos vietoj kraujo puta plūdo,

Ir su vaikais iš savo motiniško sūdo

Medžian gailysta virto - pati egle tapo,

Jaunučiukus aptaisė vaikus rūbais lapo.

Ieva, gluosna ir blendis, grūšia, obelėlė;

Savo seserį skundžia liekna sedulėlė.

Vinkšnos, šaltekšniai, liepai ir nesuskaityti

Kitokių medžių skyriai terp jų išsklaistyti.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Baranauskas parodo mišką ne vien akimis?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Jau pradžioje keturios eilutės iš eilės eina per pojūčius: „Kur tik žiūri“, „Kur tik uostai“, „Kur tik klausai“, „Ką tik jauti“. Po medžių vardijimo eina ilga ištrauka apie kvapus: pušų sakai, dobilai, čėbrai, skruzdėlyno kvapas, žiedų dvelksmas. Kvapai taip susimaišo, kad „nei nosis šių kvapų visų nepažįsta“, ir kyla kaip smilkalai, „Dievui ant garbės“. Gamtos aprašymas virsta šventovės vaizdu, o skaitytojas jaučiasi stovįs pačiame miške.

Rašiniui: GamtaTikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.