- Niekur... Kaip išvarė, krepšį užmovęs, tai pats nepajutau, kaip čionai atėjau... Vis gausiu vietelę pas kokį... kampininkėlį... Nedaug man reikia...

Supratau, kad negražu taip žmogų klausinėti, tik gurdinti... Atsiminiau, kad reikia jam kas duoti - ir pajutau, kaip mano veidas visas užkaito. Nieko prie sau neturėjau; niekuo negalėjau atsilyginti tam seneliui, kuris tiek kartų man mažam buvo davęs pilnus medaus korius, kuris meduitom savo rankom ne kartą glostė man mažam galvą...

Atsikėlęs susiieškojau peilį ir intėjau kamaron; iš ten išnešiau didelę duonos riekę.

- Atleisk man tamsta, kad niekuo negaliu tamstai padėti, - kalbėjau visas išraudęs, duodamas seneliui duonos riekę.

Nulenkė žemai žemai žilą galvą, kaip ir slėpdamas nuo manęs savo veidą, padėkojo drebančiu balsu ir drebančiom rankom paėmė duoną: peržegnojo ją ir indėjo krepšin.

Mačiau, kiek skausmo, kiek jausmų sukėlė jo krūtinėje tas pirmasis duonos kąsnelis, iš svetimųjų išprašytas. Sumišęs, nežinodamas, kas besakyti, vėl pradėjau - visai ne vietoj - atsiprašinėti senelio, kad niekuo negaliu jam padėti: jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kalties ir aš savyje nešioju.

- E kuo tamsta man padėsi? Aš nieko daugiau nuo tamstos negaliu reikalauti, - atsakė jau ramiu balsu Sabaliūnas, net ir man ramiau rados, mano dienos neilgos, suskaitytos, e daug man nereikia... pragyvęsiu...

- Girdėjau, ir tamsta sergi? - paklausė jisai mane.

- Sirginėju... - atsakiau, - atvažiavau tėvynėn pasiilsėtų.

- Pasitaisysi čionai, po pušynėlius vaikščiodamas, - padrąsino mane senelis, - šitą ligą tamsta miestuose gavai; tai nuo mokslo ir dulkių... Kad kuniguos būtum ėjęs, gal dabar sveikas būtum... Bet Dievas ne kiekvienam Dvasią šventą duoda, kad ir mokytam...

Taip kalbėdamas, senelis lingavo savo žilą galvą. Paskum atsisveikino su manim ir išėjo iš kiemo. Girdėjau, kaip už vartelių pradėjo balsu melsties už savo prietelius ir geradarius...

Vagis

...Jaunas dar tada tebebuvau, nevedęs ir stipras, - kito tokio visam sodžiuje nebuvo. Nieko nebijojau: visi manęs lenkės. Jeigu kas ko neįveikdavo ar darbe, ar susirėmimuose, visados sakydavo: reikia Jokūbas pakviesti, be jo niekai. Ateidavau, didžiausius sienojus į ratus įkeldavau, kelmus iš žemės išraudavau, vienu rankos mostelėjimu muštynes sutūrėdavau. Dabar ir pusės manęs nebeliko... O kaip mėgdavau pasilinksminimus! Apylenkėje nė vienos vestuvės ar vakaruškos be manęs neapseidavo: visur būdavau, visur manęs vieno buvo pilna, ir visiems patikau. Bet nė vieno nenuskriausdavau, nesuduodavau. Buvau pas tėvus vienatūriu, visa savo rankose turėjau, - ir ūkis gerai man klojos... Tėvai jau seniai vis liepė man vesties, bet aš ir pats nelabai dar to norėjau, ir merginos nebuvau sau apsirinkęs. Sakiau, paspėsiu, - ir taip nenuobodu ant svieto gyventi. Bet per vienus atlaidus pamačiau bažnyčioj merginą... Negalėjau akių nuo jos atitraukti: taip staiga ji mano širdį traukte pritraukė.

- Na, - maniau sau, - nejaugi ji tat bus mano pati!

Jaučiau, kaip šokinėja širdis krūtinėje, kaista kraujas.

- Kas ji tokia yra? - kilo mano galvoj klausimai. - Ar iš tolo, kokių tėvų, kaip gyvena?..

Nutariau būtinai su ja ir su jos tėvais susipažinti. Pradėjau klausinėti žmonių ir patyriau, kad tat pasiturinčių ir gerų tėvų duktė, gerbiama apylenkėje. Susipažinau paskui ir su ja: mačiau, kad ir ji nuo manęs nesišalina... Laikas greitai bėgo. Nė pats nepasijutau, kaip po Kalėdų suradau išmintingą apysenį žmogų ir nuvažiavau pas ją piršlėmis. Visi greitai sutikom, pasogos prižadėjo nemažai, ir nutarėm, nieko nelaukdami, vestuves pakelti...