Taip kalbėdamas, senelis lingavo savo žilą galvą. Paskum atsisveikino su manim ir išėjo iš kiemo. Girdėjau, kaip už vartelių pradėjo balsu melsties už savo prietelius ir geradarius...
Vagis
...Jaunas dar tada tebebuvau, nevedęs ir stipras, - kito tokio visam sodžiuje nebuvo. Nieko nebijojau: visi manęs lenkės. Jeigu kas ko neįveikdavo ar darbe, ar susirėmimuose, visados sakydavo: reikia Jokūbas pakviesti, be jo niekai. Ateidavau, didžiausius sienojus į ratus įkeldavau, kelmus iš žemės išraudavau, vienu rankos mostelėjimu muštynes sutūrėdavau. Dabar ir pusės manęs nebeliko... O kaip mėgdavau pasilinksminimus! Apylenkėje nė vienos vestuvės ar vakaruškos be manęs neapseidavo: visur būdavau, visur manęs vieno buvo pilna, ir visiems patikau. Bet nė vieno nenuskriausdavau, nesuduodavau. Buvau pas tėvus vienatūriu, visa savo rankose turėjau, - ir ūkis gerai man klojos... Tėvai jau seniai vis liepė man vesties, bet aš ir pats nelabai dar to norėjau, ir merginos nebuvau sau apsirinkęs. Sakiau, paspėsiu, - ir taip nenuobodu ant svieto gyventi. Bet per vienus atlaidus pamačiau bažnyčioj merginą... Negalėjau akių nuo jos atitraukti: taip staiga ji mano širdį traukte pritraukė.
- Na, - maniau sau, - nejaugi ji tat bus mano pati!
Jaučiau, kaip šokinėja širdis krūtinėje, kaista kraujas.
- Kas ji tokia yra? - kilo mano galvoj klausimai. - Ar iš tolo, kokių tėvų, kaip gyvena?..
Nutariau būtinai su ja ir su jos tėvais susipažinti. Pradėjau klausinėti žmonių ir patyriau, kad tat pasiturinčių ir gerų tėvų duktė, gerbiama apylenkėje. Susipažinau paskui ir su ja: mačiau, kad ir ji nuo manęs nesišalina... Laikas greitai bėgo. Nė pats nepasijutau, kaip po Kalėdų suradau išmintingą apysenį žmogų ir nuvažiavau pas ją piršlėmis. Visi greitai sutikom, pasogos prižadėjo nemažai, ir nutarėm, nieko nelaukdami, vestuves pakelti...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką reiškia „Ubago“ pasakotojo žodžiai, kad jis savyje nešioja „dalį amžinos vaikų kalties“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Petrą Sabaliūną, kadaise pasiturintį ir vaikus medumi vaišinusį bitininką, iš namų išvarė sūnus, kuriam jis prieš ketverius metus viską atidavė. Senelis papasakoja seną pasaką apie vaiką, kuris pasigailėjo ne į mišką išvežto senelio, o ragelių, ir priduria, kad tai „tikra teisybė“. Pasakotojas pats senelio neskriaudė, bet duodamas duonos riekę jaučiasi kaltas ir vis atsiprašinėja. Taip kaltė tampa bendra: ją jaučia ir tas, kuris pats nieko blogo nepadarė.
Rašiniui: KaltėUžuojautaŽmogaus vertė
2. Ar Jokūbas iš „Vagies“ kaltas, nors policija jo net neieškojo?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jokūbas užmušė vagį, gindamas savo kumelį, o gal ir gyvybę: prie lavono rado revolverį ir peilį. Kūną jis nuvežė toli nuo namų ir užmovė jam ant galvos apynasrį; iš to žmonės ir suprato, už ką vagis užmuštas, ir sakė, kad „tokiam ir reikėjo“. Vis dėlto Jokūbas pats save baudžia visą gyvenimą: kirminas ėda krūtinę, naktimis surinka per miegą, eina išpažinties, aukoja bažnyčiai. Prisipažinti valdžiai neleidžia baimė prarasti ūkį, šeimą ir kraštą, be to, jis netiki, kad kalėjimas žmogų pataiso. Pats Jokūbas pripažįsta, kad vagis galėjo vogti ir iš bado. Apsakymas baigiasi klausimu, ką jam pasakys Visagalis: įstatymo ir sąžinės teismai čia nesutampa.
Rašiniui: KaltėDoraŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.