Taip kalbėdamas, senelis lingavo savo žilą galvą. Paskum atsisveikino su manim ir išėjo iš kiemo. Girdėjau, kaip už vartelių pradėjo balsu melsties už savo prietelius ir geradarius...

Vagis

...Jaunas dar tada tebebuvau, nevedęs ir stipras, - kito tokio visam sodžiuje nebuvo. Nieko nebijojau: visi manęs lenkės. Jeigu kas ko neįveikdavo ar darbe, ar susirėmimuose, visados sakydavo: reikia Jokūbas pakviesti, be jo niekai. Ateidavau, didžiausius sienojus į ratus įkeldavau, kelmus iš žemės išraudavau, vienu rankos mostelėjimu muštynes sutūrėdavau. Dabar ir pusės manęs nebeliko... O kaip mėgdavau pasilinksminimus! Apylenkėje nė vienos vestuvės ar vakaruškos be manęs neapseidavo: visur būdavau, visur manęs vieno buvo pilna, ir visiems patikau. Bet nė vieno nenuskriausdavau, nesuduodavau. Buvau pas tėvus vienatūriu, visa savo rankose turėjau, - ir ūkis gerai man klojos... Tėvai jau seniai vis liepė man vesties, bet aš ir pats nelabai dar to norėjau, ir merginos nebuvau sau apsirinkęs. Sakiau, paspėsiu, - ir taip nenuobodu ant svieto gyventi. Bet per vienus atlaidus pamačiau bažnyčioj merginą... Negalėjau akių nuo jos atitraukti: taip staiga ji mano širdį traukte pritraukė.

- Na, - maniau sau, - nejaugi ji tat bus mano pati!

Jaučiau, kaip šokinėja širdis krūtinėje, kaista kraujas.

- Kas ji tokia yra? - kilo mano galvoj klausimai. - Ar iš tolo, kokių tėvų, kaip gyvena?..

Nutariau būtinai su ja ir su jos tėvais susipažinti. Pradėjau klausinėti žmonių ir patyriau, kad tat pasiturinčių ir gerų tėvų duktė, gerbiama apylenkėje. Susipažinau paskui ir su ja: mačiau, kad ir ji nuo manęs nesišalina... Laikas greitai bėgo. Nė pats nepasijutau, kaip po Kalėdų suradau išmintingą apysenį žmogų ir nuvažiavau pas ją piršlėmis. Visi greitai sutikom, pasogos prižadėjo nemažai, ir nutarėm, nieko nelaukdami, vestuves pakelti...

Galbūt jūs laukiate, kad aš kažin ką papasakosiu, savo mylimąją jums aprašysiu?!. Ne. Jūs ją ir taip gerai žinote: tat mano pati, su kuria, dėkavoti Dievui, jau trečią dešimtį vienybėje ir meilėje gyvenu ir vaikų nemažai susilaukiau - tokių pat sveikų ir tvirtų, kaip ir jų tėvas kadaise buvo. Ne apie ją aš noriu kalbėti: aš noriu jums papasakoti vieną atsitikimą, kuris galėjo visą mano gyvenimą sugriauti, o kuris ir dabar labai dažnai dar nesmagumą mano širdyje gimdo...

Tat buvo po pačių mano piršlybų. Sugrįžau aš nuo jų namo linksmas, pakakintas: nebūtos mintys tada po mano galvą lakstė... Buvo jau vėlus žiemos vakaras. Namie radau visus sugulusius. Išsikinkiau savo kumelį, įvedžiau gurban, uždėjau šieno, užpyliau vandenio, užbarsčiau miltų su avižomis ir nuėjau seklyčion gultų. Bet negaliu užmigti. Nežinau kodėl, pradėjo mane imti nerimastis. Traukte traukė nueiti kumelio pažiūrėtų. Žinojau gerai, kad gurbų duris užrakinau, kumelį geležiniais pančiais supančiojau, bet ne - stumia kažin kas iš lovos, ir gana. Ant galo nebeiškentėjau, iššokęs užsimoviau batais, užsimečiau kailiniais ir išėjau.

Naktis buvo šviesi - mėnesiena, ir tokia tyla aplinkui, tarsi visa išmirė: girdėjau tik, kaip traškėjo nuo šalčio tvoros ir tik tik šlamėjo krisdamas nuo apšerkšnojusių medžių sniegas. Tik vienos žvaigždės linksmai mirgėjo viršuje. Bijodamas kvėpuoti ir iš palengvo, kad negirgždėtų po kojų sniegas, priėjau prie gurbų ir kuone surikau: durys buvo atidarytos... Prisiglaudžiau prie sienos ir klausaus. Girdžiu, kumelys prunkščia, o nuo jo kojų muša geležinius pančius.

- Vagis, - dilgtelėjo galvoje mintis...