Pasilenkiau, apčiupinėjau burloką: atradau už ančio revolverį primuštą, peilį prie diržo prikabintą. Supratau, kad nebūčiau gyvas likęs, jeigu tiesiai priešais jį būčiau ėjęs. Prisistačiau sau visą nelaimę: savo mylimąją, vestuves, ūkį ir visą gyvenimą, - visa būtų pražuvę. O dabar?.. šiurpuliai paėmė vėl visą: juk patirs, sužinos, kad aš tat padariau, - kas mane laukia - kalėjimas, teismas, o galbūt katorga?..

Šokau kaip jautis, bizdėlės įkąstas. Apsivilkau, pasikinkiau kumelį, įverčiau numirėlį važiun ir, kaip tik arklys gali šokti, pasileidžiau vieškeliu: tik dulkia sniegas iš po važiaus ir švilpia ausyse vėjas. Nuvažiavęs kokį dešimtį varstų, sustojau, išverčiau numirėlį paravėn, užmoviau dar ant jo galvos jo paties seną apynasrį ir apsigrįžęs vėl parlėkiau kaip paukštis namo. Nusikinkiau, kumelį vėl įleidžiau gurban, duris užrakinau ir, tarsi nieko neatsitiko, nuėjau seklyčion ir atsiguliau... Niekas manęs negirdėjo ir nematė nė važiuojant, nė parvažiuojant; niekam nė vienu žodžiu apie tą atsitikimą neprasitariau… tik kunigui per išpažintį pasisakiau...

Ant rytojaus rado tą numirėlį paravėj. Suvažiavo žmonės, palicija; rado prie lavono revolverį ir peilį, pamatė ant jo galvos apynasrį - suprato, už ką užmuštas. Žmonės kuone visi atvirai pripažino, kad taip "tokiam" ir reikėjo. O palicija pakalbėjo, paklausinėjo, o kaltininko taip ir nebeieškojo... Tuo visa ir pasibaigė...

Aprimau ir aš kiek. Greitai po to atsitikimo apsivedžiau, vaikų paskui susilaukiau... O vienok ilgai tasai žmogus mano akyse stovėjo, - kaip koks kirminas krūtinę man ėdė. Dažnai per miegą baisiai surikdavau, visas šaltu prakaitu apipiltas atbusdavau ir kelias dienas, galvą nuleidęs, vaikščiodavau. Išsigandusi pati pradėjo klausinėti, kas yra. Ilgai nesakiau: ant galo prisipažinau. Ramino ji mane, - rodės, lengviau kiek ant krūtinės darėsi, bet pabuvus ir vėl pradėdavo kirminas krimsti. Ir išpažintin vaikščiodavau, ir ant bažnyčiai duodavau: ramiau po to būdavo… Taip visą savo amžių išgyvenau; visame kame buvau laimingas, žilo plauko susilaukiau, nieko, rodos, nenuskriaudžiau, pirštu nepalytėjau. Ir tas tik vienas atsitikimas ramumo neduoda...

Gal geriau būčiau padaręs, jeigu atvirai valdžiai būčiau prisipažinęs, teismo rankosna atsidavęs. Ne kartą jau rengiaus taip padaryti... Bet viena tik mintis, kad galiu kalėjiman pakliūti arba būti išsiųstu, kad galiu savo ūkį pražudyti, savo pačią ir vaikus nelaimingais padaryti, - visados nuo to žingsnio mane sulaikydavo.

Galbūt prisipažinęs ir liuosas būčiau palikęs, gal ir nieko bloga nebūtų man padarę, bet kaip tik ateidavo galvon mintis, kad gali priseiti savo kraštą palikti, jo nebepamatyti, - visas drebėjau... ir tylėjau. Žinojau, kad pakliuvęs ne tik pražūčiau, bet ir iš tiesų gal tikru žmogžudžiu iš tenai išeičiau, nes kalėjimai juk nepataiso žmonių, tik visai juos pagadina. O aš juk ieškojau ir ieškau: savo sąžinės nuraminimo, o ne dar didesnio jos sutepimo. Juk aš tik savo savastį gyniau... Kitos išeigos neturėjau, jeigu nenorėjau pats būti užmuštas... Tegul jis ir iš bado vogė, - vis tiek būtų mane užmušęs...

Tyliu ir dabar. Nenoriu ir bijau, senatvės susilaukęs, savo kraštą palikti, su šeimyna persiskirti. Netikiu, kad baisus kalėjimas galėtų mano dūšiai nekaltybę sugrąžinti, sąžinę nuraminti. Tokio sąžinės nuraminimo ieškau tik išpažintyje, maldoje, darbuose ir pas savo kaimynus, kuriems savo širdies žaizdas atidengiu…

O vienok ir dabar dažnai dažnai tas pats kirminas mano širdį griaužia. Ir nežinau dar, ką pasakys man už tą Visagalis...