Baltasai šešėlis
Prakalbos vietoje
O jaunosios dienos mano! Kaip melsvam ore gervės nykstat jūs, tiktai ką pasirodžiusios... Žiūriu į jus pralėkusias, kaip į sapną gražų, ir matau tik, kad jau artinas ruduo gyvenimo mano.
O Ramūta! Kodėl nepažinau tavęs, dar mažutis, nekaltas būdamas! Tada tokios gražios, laimingos buvo dienos. Būtume, už rankų susitvėrę, Šventosios pakrančiais vaikščioję, lakštingalos giesmių klausę. Būčiau tave po miškus ir krūmus išvedžiojęs, paukščių lizdus parodęs, išsirpusių uogų parinkęs. Bet tu buvai toli nuo manęs, toli, ir aš net nežinojau, kad tu gyveni pasaulyje...
Taip, nežinojau.., Bet jaučiau,.. Nuo pat mažų dienų tavo paveikslas mano širdyje gyveno. O kai, mokiniu būdamas, traukiniu gimnazijon važiuodavau ir tavo tėvynės mirguojančius klonius ir laukus ir gimtąjį sodžių pro langą išvysdavau, mano krūtinėje netikėtai sujudėdavo naujas, geras jautimas: kaip paukštis pro šalį pralėkdavau, bet ilgai dar į išsitiesusį paveikslą žiūrėdavau, kolei jis visai iš akių neišnykdavo... Ir kažin ko gaila man būdavo... Ką tu tada, mano mažutėle, veikei? Gal, ant kelių mamytės sėdėdama, gražių jos pasakų ir dainų klauseis? Gal sodne po senąja grūšia sėdėjai, vainikėlį pindama? O gal lakstei po žydinčius laukus ir pievas ir, išvydusi, kaip pro šalį pralėkė šniokšdamas ir dudendamas traukinys, žiūrėjai į jį išsigandusiom ir nustebusiom akelėm, su drebančia širdele: nežinojai, kad tenai pravažiavo tasai, kuriam paskum tu būsi artimiausia...
Taip, artimiausia... Tau tik vienai nebijau savo širdies atidaryti, jos skausmų ir apsivylimų parodyti. Tu tik mane supranti, moki mano klaidas ir silpnumą atleisti.
I
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl pirmasis „Liūdnos pasakos“ skyrius rodo sergantį pasakotoją ir nepažįstamą seną moterį?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmasis skyrius vyksta dabartyje: džiovininkas ilsisi miške, aplink linksmi, gražiai apsitaisę vasarotojai, ir staiga pasirodo moteris, kurios dejavimui „nėra raidžių“. Ji kartoja tą patį: „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?“ Tarp linksmų ponų ji atrodo kaip „memento mori“. Pasakotojas pats sunkiai serga ir norėjo bent valandėlę užmiršti savo ligą ir tai, kas dedasi už miško, todėl ši moteris jį sukrečia dar labiau. Skaitytojas, kaip ir pasakotojas, iš pradžių nieko nesupranta, todėl antrąją dalį skaito ieškodamas atsakymo. Be to, pabaiga parodoma iš karto: kiekviena Juozapotos viltis skaitoma žinant, kuo ji baigsis.
Rašiniui: UžuojautaKaltėIstorija
2. Į ką „Liūdnos pasakos“ prakalboje kreipiasi pasakotojas?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.