Apsakymai44-45 psl. · apie 5 min.
Liūdna pasaka76% kūrinio
44 psl.

Tik nemokėjo apie tatai paklausti.

Bijojo prasitarti, ką nors nereikalinga pasakyti.

Ubagėlė tuo tarpu valgė ir iš reto pasakojo:

– ...Vilniun karalius atsiuntęs dabar naują valdoną... Kaip jisai vadinas, ar generalgubernatorius, ar kaip?!. Baisus esąs žmogus, kaip žvėris. Nei dievo nebijąs! Mūsų vyskupą išbaręs ir išlojojęs. Du kunigu liėpęs sušaudyti... Sušaudęs juos jisai, katyt, užtat, kad jie žmonėms bažnyčioj kokį ten raštą perskaitę... Taip vidury miesto ir sušaudęs... pačiam vidudieny, kad visi matytų... Niekas to nesitikėjęs... Sako, net patsai didysai stačiatikių arkiriejus ėjęs prašytų, kad nešaudytų, dievo vardu grasęs, kad tokio baisaus darbo nedąrytų. Tai tasai valdonas kad surikęs ant to arkiriejaus: „Aš, sako, darau, ką noriu, o dievo nebijau; kažin, sako, kur tasai dievas yra – aš jo nemačiau, o tu jį ar matei?.." Taip ir pasakęs... Baisus žmogus! Kad kalbąs, tai kaip jaučiąs baubiąs... Dabar, ką tiktai nutveriąs, tuoj liepiąs sušaudyti ar pakarti... Bloga, katyt, dabar gyventi, 0 kas toliau bus, vienas dievas težino...

Juozapota sėdėjo išbalusi, akis išplėtusi. Jos ausyse skambėjo žodžiai: „Bėk, išgelbėk savo vyrą!"

* * *

45 psl.

Persižegnojo, paėmė baltą ryšelį rankon ir išėjo iš namų. Nėjo gatve vieškelin, bet pasisuko už gurbų, per daržą laukan, kad niekas nepamatytų. Tartum bijojo, kad kas nesuturėtų jos ir nesugrąžintų atgal. Perėjo rugių ir vasarojaus lauką ir tik tada išėjo vieškelin. Sunkiai alsuodama, apsidairė aplinkui, ar kas nemato. Pastovėjo, tartum atsigaudama; paskum žvilgterėjo ton pusėn, kur netoli miškas žaliavo, ir drebančia širdžia kuone tekina ėmė bėgti. Norėjo greičiau miškan įeiti: tenai niekas jos nebepamatys, nesuturės. Ko jinai bijojo, pati gerai nesuprato: ar savų žmonių, ar kazokų, ar kažin ko kito, klaikaus ir nežinomo. Jautė tik, kad širdis smarkiai plakė krūtinėje ir kojos drebėjo. Nežinojo, kas jos miške laukė: ar nelaimė, ar širdies nuraminimas; gal pamatys Petrą ir vėl bus laiminga, kaip pirma...

Juozapota girdėjo ir nuo ubagės, ir žmones sodžiuj kalbant, kad šitame miške dabar slapstąsi maištininkai, kad juos tikrai matę. Išgirdus tą, niekam nieko nesakydama, paėmė du sūreliu, ką sudėjus turėjo, lašinių, duonos gabalą ir keletą baltarūbių, surišo tą visa balton skarelėn ir išėjo... slapčiai nuo visų...

Atminė senutės ubagėlės pasakojimus, ir jos ausyse vėl suskambėjo žodžiai: „Bėk, išgelbėk savo vyrą!“

Kaip jinai galės savo vyrą išgelbėti, – nežinojo. Viena tik jautė, kad turi eiti, jo ieškoti...

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Juozapota netenka proto ir kodėl valdžia ją galiausiai paleidžia?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Ji išeina ieškoti vyro, miške vos ištrūksta nuo girto kareivio, o grįžusi randa sumuštą Damulį. Rudenį Kazys parneša žinią, kad Petras suimtas, ir Juozapota eina į miestą. Aikštėje, kur stovi kartuvės, ji suklinka ir apalpsta. Atsigavusi tegali kartoti tą patį klausimą, o kūdikis gimsta negyvas. Valdžia ją įmeta į kalėjimą, muša ir plaka, bet paskui paleidžia „kaip beprotę, jai nebekenksmingą“: ištremti neverta, nes tokia bausmės nesupras. Pasakotojas tik priduria: „Laimė, kad to nebejautė...“ Ant jos žemės jau sėdi kitas, o ji lieka kampininkė, kurią maitina kaimynai.

Rašiniui: KaltėUžuojautaValdžia

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.