Šeštas paveikslas

38 psl.

Kambarys uosto viešbuty. Vyras, taip pat apsivilkęs, kaip prologe, sėdi prie lovos, kurioj guli Žmona. Ant staliuko vaistai. Langai apšalę

ŽMONA

Ar šaltis nemažėja?

VYRAS

Šalta, bet jau daug mažiau...

ŽMONA

Ir mūsų kambary, rodos, šiandie nebe taip šalta...

VYRAS

Šiandie čia jau galima kentėti.

ŽMONA

Prie visų nelaimių ir gamta šįmet prispaudė žmones. (Užsikosti) O-i...

VYRAS prilaikydamas jos galvą

Nekalbėk, Nendrele, tau kenkia.

ŽMONA

Gert...

VYRAS ima stiklinę ir duoda, bet greit vėl ją atitraukia

Kad jį kur, vėl įšalo. Aš tuojau, Nendrele... (Išbėga. Jam išėjus, Žmona tyliai dejuoja. Grįžta su arbata) Štai šeimininkė tau siunčia... (Girdo iš šaukštuko) Tik pasveik, mažyte... Tuoj pavasaris... Orai atšils... Darbo kur nors gausiu... Kur nors prie sodininko... Bus lengviau. Tik greičiau sveik, Nendrele.

ŽMONA

Sakei, šeimininkė siunčia...

VYRAS

Taip, taip, ji... klausė apie tavo sveikatą.

ŽMONA

Yra ir gerų žmonių pasauly...

VYRAS

Daug... Labai daug gerų žmonių... Ir visi kiti neblogi, tik baisiai nelaimingi...

ŽMONA

Bet tu ruošiesi į teatrą. Eik... Man jau geriau. Aš viena pabūsiu.

VYRAS

Mane režisierius kvietė į generalinę repeticiją... Tai aš tik noriu nubėgti ir pasakyti, kad negalėsiu būti.

ŽMONA

Pabūk, Dziukeli... Pažiūrėk, kad teisingai mūsų gyvenimą parodytų...

VYRAS

O, jie parodys, Nendrele. Jie moka... Pamanyk, dabar milijonai tokių žmonių, kaip mes... Milijonai kenčia, o kiti milijonai laukia savo eilės... Pamatys, gal susipras. Gal pajus pasaulį apsėdusio pamišimo visą baisybę. Žmogaus protas nugalės pamišėlių tvaiką... Ir tada, Nendrele... tada ateis kitas, gražus pasaulis. Ir visi nelaimingieji nudžiugs, kad jų kančios turėjo prasmę, kad jos nebuvo veltui...

ŽMONA

Tai eik, mielasai...

Beldžiasi į duris

VYRAS

Kas dabar čia? Prašau.

MISS EUROPA II labai panaši į Miss I

39 psl.

O aš vis skubu ir skubu ir vis negaliu visko aprėpti...

VYRAS duodamas iš po savęs kėdę

Prašom sėstis, ponia šeimininke.

MISS II sėdasi

Ar ligonė jau geresnė?

ŽMONA

Ačiū... Jau man bent kiek geriau.

MISS II

Kaip tik laiku, kaip tik laiku. Žinote, aš nutariau padaryti čia kai kurių pakeitimų. Šis jūsų kambarys man pasidarė itin reikalingas. Matote tamstos, aš labai suprantu jūsų padėtį ir reiškiu visokią užuojautą, bet aš turiu apsidrausti nuo visokių eventualumų. Komitetas lig šiol mokėjo už jūsų kambarį, bet jo lėšos eina prie galo, o visuomenės dosnumas, praėjus pirmam susijaudinimui, taip pat atvėso. Tad suprantate patys, kad aš vien širdies balso negaliu klausyti. Tačiau aš taip pat nenoriu būti ir beširdė. Aš galiu savo nutarimą ir su švelninti. Čia tuojau žadėjo ateiti viena labai garbinga ponia. Ji turinti tamstai naudingą pasiūlymą. Jeigu su ja susitarsite, tai aš dar pagalvosiu. Suprantate tamstos, kokie dabar laikai. Nežinia, kas už dienos kitos gali su mumis atsitikti. Tad rūpintis savo reikalais yra šventa kiekvieno pareiga... Bet aš čia užtrukau, o man reikia nuolat skubėti. (Išeina)

Kurį laiką abu tyli

VYRAS

Tu verki, Nendrele... Nereikia... (Glosto jos galvą) Sakė ateisianti kažkokia ponia, gal kokį darbą pasiūlys... Susitvarkysime... Nereikia, Nendrele...

ŽMONA kosti

Vandens...

VYRAS vėl ją girdo iš šaukštelio

Tu visai nieku nesirūpink. Tu tik sveik ir sveik, Nendrele.

ŽMONA lengvai sudejuoja

Čia va... krūtinėj... dega ir dega...

VYRAS

Skauda tau... Ir vaistai kaip tyčia pasibaigė. Šiandien pat aš kur nors gausiu ir atnešiu.

Beldžiasi į duris

ŽMONA

Nereikia vaistų...

Vėl beldžiasi

VYRAS

Vėl kažkas laužiasi.

Įeina Ponia su ašara balse ir Don Alfonso II

PONIA

Don Alfonso, mes, tur būt, ne į tą numerį pataikėme.

DON ALFONSO

Atrodo, kad mes paklydome.

VYRAS

Ko tamstos ieškote?

PONIA

40 psl.

Autoriaus.

DON ALFONSO

Dramaturgo.

VYRAS

Taip, tamstos būsite pasiklydę. Čia negyvena nei vienas, nei kitas.

PONIA

Taip taip, dabar mes patys matom. Bet kur čia gyvena tas dramaturgas, kurio tragediją mūsų teatras ruošiasi rytoj parodyti?

VYRAS

Rytoj teatras rodys mūsų gyvenimą. Bet aš ne dramaturgas.

PONIA

Ach, suprantu, tai tamstos pirmas veikalas.

DON ALFONSO

Koks jaudinantis kuklumas!

PONIA

Visai teisingai pasakyta. Dideli talentai pasižymi tiesiog fenomenaliu kuklumu.

VYRAS

Čia mums šeimininkė kalbėjo apie vieną ponią, kuri man darbą pasiūlysianti. Tai bene tamstos būsite?

PONIA

Darbo? Tamstai darbo?

DON ALFONSO

Koks fenomenalus kuklumas!

PONIA

Tamstai kalbėti apie darbą? Tamsta kaip šiltųjų kraštų paukštis giesmininkas atskridai į mūsų pilkąjį kraštą, kad mus palinksmintumei savo talentu, kad nuskaidrintum mūsų vienodą ir nuobodų gyvenimą. O, mūsų tauta moka vertinti talentus.

DON ALFONSO

Ypač užsieninius talentus, aš pasakyčiau.

VYRAS

Mes tik nelaimingi emigrantai.

PONIA

Taigi taigi... Kokia baisi nelaimė ištiko jūsų tėvynę. Bet, kaip sakoma, nėra nelaimės, kuri kam nors laimės neatneštų. Štai ir mes negalėtume jūsų kūriniu pasidžiaugti, jeigu ne jūsų tėvynės nelaimė.

DON ALFONSO

Labai gerai ir teisingai pasakyta.

VYRAS

Taip... Jeigu ne šita visa beprotybė, kuri milijonams žmonių, tokių, kaip mes, sulaužė gyvenimą, suniokojo, sutrypė visa, kas ligi tol buvo su meile kurta,–taigi jei ne šis visas pamišimas, jokiam teatrui nebūtų prasmės mūsų gyvenimas rodyti.

PONIA

Mes štai, mūsų visuomenės elito atstovai, atėjome pareikšti tamstai mūsų dėkingumą.

DON ALFONSO

Taip sakant, iškilminga gratuliacija!

PONIA

Taip, atėjome jus pasveikinti ir pasiteirauti, ar tamstai patogu mūsų krašte, ar tamstai ko netrūksta, ir, reikalui esant, pasiūlyti mūsų paramą.

DON ALFONSO

41 psl.

Visokeriopą – ir medžiaginę, ir moralinę paramą.

VYRAS lenkiasi

Iš visos širdies jums ačiū. Štai va ji, mano Nendrelė, sunkiai serga... Vaistų nėra... Šeimininkė kambarį atsakė... Mums kad tik per šiuos šalčius ligi pavasario datraukus. Aš pasiliksiu amžinai dėkingas už jūsų gerą širdį.

PONIA

Viešpatie galingas! Kas galėtų, kas išdrįstų į vargą patekusiais talentais nesirūpinti! Mano vyras, kai tik sužinojo apie tamstą, tuojau pasiuntė ištirti jūsų padėtį ir pasiūlyti visokeriopą paramą. Mano vyras, nors pirklys, nors prekiauja ginklais, bet turi angelišką širdį.

DON ALFONSO

Nuostabiai rafinuotų manierų asmenybė.

PONIA

Mano vyras niekados nesutiks, kad tamsta gyventumei kažkokiame šaltame uosto viešbučio kambariūkšty. Tuojau tamsta turėsite persikelti į kitą butą... Talentui – jaukumo, šilumos ir saulės. Tamstai jokie medžiaginiai dalykai nerūpės... Tamsta visas galėsi atsidėti savo kūrybai. Tačiau mano vyras turi į tamstą kuklų prašymėlį.

VYRAS

Kuo galėčiau būti naudingas?

PONIA

O, tai mažmožis, tai visai mažmožis. Matote, mano vyras, kaip sakiau, prekiauja ginklais. Tai jam, taip sakant, dėl žmonių akių būtų nepatogu remti talentą, kuris savo menu stengiasi pakenkti karo menui.

DON ALFONSO

Taip taip, karo menas yra toks pat kilnus, kaip ir kiekvienas kitas menas. Karo veiksmų teatras yra toks pat žavus, kaip ir kiekvienas teatras.

PONIA

Don Alfonso, jus šiandien nepaprastai sąmojingas.

VYRAS

Aš ne visai jus suprantu, ko iš manęs pageidautumėt.

PONIA

Mažmožių... keleto visai nereikšmingų mažmožių. Vyras norėtų, kad jūs savo veikale pakeistumėt kai kurias vietas.

DON ALFONSO

Taip sakant, duotumėt kitą interpretaciją.

VYRAS

Tai negalima. Tai jokiu būdu negalima.

PONIA

Kaip? Tamsta nesutinkate?

DON ALFONSO

Tamsta griežtai atsisakote patenkinti pono konsulo pageidavimus?

VYRAS

42 psl.

Kad ir kaip norėčiau, tai negalima, nes tai jau buvo. Praeitį pakeist ne mūsų galioj.

PONIA

Bei juk tai tamstos kūrinys.

ŽMONA silpnu balsu

Tai mūsų gyvenimas.

VYRAS

Taip taip... tai tikras mūsų gyvenimas. Ir kaip aš jį begaliu pakeisti? Juk tai, ką tamstos dabar kalbate, aš taip pat negaliu pakeisti. Jeigu tamstos norite, kad jūsų roles kitaip suvaidintų, tai reikia kitaip ir elgtis.

PONIA

Kaip? Mano rolė? Mane suvaidintų?

DON ALFONSO

Man atrodo, kad šis talentas kėsinasi ir mus įtraukti į savo veikalą?

VYRAS

Bet juk jūs patys atėjote...

PONIA

Ar tamsta tyčiojiesi iš mūsų, ar tamsta pasirinkai tokią formą atmesti mano vyro pasiūlymus?

DON ALFONSO

Protingus ir visokeriopai naudingus pasiūlymus.

ŽMONA

Tokių pasiūlymų mano vyras priimti negali.

VYRAS

Taip, aš jokiu būdu... jokiu būdu negaliu.

PONIA

Tai tamsta atstumi ištiestą pagalbos ranką! Tamsta užmiršti pareigas sau ir savo šeimai... Tamstos žmona guli bejėgė patale, o tamsta nepasirūpini net jai vaistų nupirkti!

DON ALFONSO

Tai negirdėtas šeimos pareigų sabotažas!

PONIA

Tamsta sabotažninkas ir diversantas. Tamsta savo veikalais bandai griauti mūsų visuomenės nusistovėjusią tvarką. Mano vyras ras būdų užkirsti kelią, kad jūsų pavojingos idėjos visuomenės nenuodytų.

ŽMONA

pakilusi kiek lovoje, alkūne pasiremdama

Jus... Jūs, ponai, dideli niekšai... Išeikite... Palikite mus... (Vėl sukrinta)

PONIA

Ką? Varote?

DON ALFONSO

Tai negirdėtas akiplėšiškumas! (Ima ponią už rankos)

PONIA

Emigrantai! (Abu išeina)

Abu pasilikę kurį laiką tyli

ŽMONA tyliai

Kaip jie drįsta!

VYRAS

43 psl.

Nurimk, Nendrele. Yra daug silpnų žmonių. Jie vargo niekad nematė. Didžios nelaimės jų niekad nepalietė, tad jie ir norėdami negalėtų atjausti viso skausmo, visų baisybių, kurios apniko žmoniją. Nurimk, Nendrele. Pasikeis laikai, ir šitie sukietėję žmonės jokios įtakos gyvenimui nebeturės. Niekas ginklais nebeprekiaus, niekas savo artimo nebeskriaus.

Tie, kurie kentėjo, sukurs naują, gražų pasaulį.

ŽMONA kiek palaukus

Dziukeli, paduok man Pupos suknytę.

VYRAS

Nereikia, brangioji, nereikia. Vėl imsi jaudintis.

ŽMONA

Dabar aš nebesijaudinsiu. Paduok. Ir sagtelę, kur man dovanojai, paduok. (Vyras lėtai atidaro komodą, išima iš ten prašomus daiktus ir labai prislėgtu veidu atiduoda žmonai. Žmona, paėmusi daiktus, juos paglamonėja ir dirbtinai tvirtu balsu) Tu ruošeisi į teatrą... Tai štai, eidamas užneši ten į komisą ir parduok. Nors čia šlifuotas stiklas, bet blizga kaip tikras deimantas, ir plienas labai panašus į platiną... Suknytė tikro šilko ir labai gražiai ir rūpestingai pasiūta... Gausi kiek nors,– pavalgyk, tu visai nusilpai, Dziukeli...

VYRAS

Sakai, parduoti... Gerai... Aš tau tuojau vaistų, Nendrele.

ŽMONA

Nereikia vaistų... Man jau geriau... Man daug geriau. Tai eik, brangusis.

VYRAS vyniodamas daiktus į popierių

Aš tuojau, Nendrele. Aš tik nubėgsiu pasakyti, kad negaliu.

ŽMONA

Pažiūrėk... Būtinai pažiūrėk, kad jie teisingai mūsų gyvenimą parodytų.

VYRAS bučiuoja į kaktą

Aš tuojau grįšiu, Nendrele.

ŽMONA

Dziukeli...

Vyras eina durų link ir sutinka Autorių

AUTORIUS labai prislėgtas, bet stengiasi laikytis, kalba tai ramiai, tai vėl jaudinasi

Pačią pabaigą reikės pakeisti.

AKTORĖ pakyla lovoj, kitu tonu, negu pirmiau

Ir vėl keisti?

AKTORIUS

Ir vėl viskas iš naujo?

AUTORIUS

Ne, tik pačią pabaigą. (Į aktorę) Ar tamsta vaidini Nendrelę?

AKTORĖ

Taip, aš.

AUTORIUS

Ar tamsta moki mirt?

AKTORĖ

44 psl.

Mirt? Kaip čia pasakius, scenoje, kai reikia, moku.

AUTORIUS

Ne scenoje, bet gyvenime. Visai paprastai ir nuostabiai gražiai.

AKTORĖ

Gražiai mirti?

AUTORIUS

Taip. Taip, kaip Nendrelė mirė.

AKTORĖ

Ar ji mirė?

AKTORIUS T

amstos žmona mirė?

AUTORIUS

Taip. Ji jau mirė.

AKTORĖ

Vargšė Nendrelė. (Šluostosi ašaras)

AUTORIUS

Reikia tai parodyti, kad visas mūsų gyvenimas išeitų teisingas iki pat galo.

AKTORĖ

Tai kaipgi dabar mes? (Pro ašaras) Vaidindama aš taip su ja susigyvenau, ji – tartum aš.

REŽISIERIAUS BALSAS

Atidžiai klausykite ir viską įsidėmėkite.

ABU AKTORIAI

Mes klausome.

AUTORIUS į aktorę

Jūs gulite visai rami ir tyli. Aš siūlau jums vaistų, jūs visai nekreipiate į juos dėmesio. Ir staiga prabylate visai ramiu balsu, kaip sveika, kaip dar anuomet kalbėdavote. (Pakeitęs toną, žiūri prieš save su pusiau šypsena lūpose) Taip staiga atšilo, ir pieva taip greit sužaliavo... Pupa, eikime purienų pasiskinti. Pupyte, nebėk taip greit, nepalik savo mamos... Ir tu, Dziuka, vienas ilgai nedelsk... Netrukus ateik... (Vėl pakeitęs toną) Ir viskas.

AKTORĖ

Ir viskas.

AUTORIUS

Ir guli Nendrelė su vos pastebima šypsena ant lūpų. Ji visai visai kaip gyva. Nepabaigiamai gera ir... ir nuostabiai graži, kaip prieš dešimtį metų, kaip visuomet. (Tyli, paskui į aktorių) O tamsta mane vaidini?

AKTORIUS

Taip, aš vaidinu Zajončeką.

AUTORIUS

Štai kas... Dabar tamsta pažįsti mano gyvenimą. Žinai visas aplinkybes ir dabartinę mano padėtį, sakyk, kaip tamsta pasielgtum mano vietoj?

AKTORIUS

Nežinau.

AUTORIUS

Pagalvok tamsta. Kiekvieną iš mūsų gyvenimas laiko pririšęs daugybe gijų, ir staiga – didesnė pusė tų gijų trūksta. Kiek palaukus, trūksta ir likusios. Ir tik viena gijelė dar vos vos laiko. Na. pagalvok tamsta, aš kreipiuos į tamstą ne kaip į aktorių, bet kaip į žmogų.

AKTORIUS

45 psl.

Sunku man būtų atsakyti... Matote, aš tik vaidinu, o tamsta pats visa tai išgyvenai.

AUTORIUS

Kaip? Tai vaidinant neišgyvenama?

AKTORIUS

Na, žinoma, kiek to vaidybos menas reikalauja, tačiau vis dėlto toli gražu tai ne pats gyvenimas.

AUTORIUS lyg pats sau

Tai vis dėlto, sakote, negalima tikrąjį gyvenimą parodyti? Parodyti taip, kad visi pajustu, kad visi iki pat gelmių sudrebėtų.

AKTORIUS

Tai tik teatro meno idealas, bet jis, kaip ir visi idealai, nepasiekiamas.

AUTORIUS

Idealas, sakote... (Tvirtai) O tamsta ginklą su savim nešiojiesi?

AKTORIUS instinktyviai griebiasi už kišenės

Taip, nešioju.

AUTORIUS

Duok tamsta jį man.

AKTORIUS mašinaliai ištraukia pistoletą ir duoda

Tik atsargiai, užtaisytas.

AUTORIUS daro kelis žingsnius į šalį

Karo menas stipresnis už teatro meną. Jo negalima visoj baisybėj iš scenos parodyti. Tai, vadinasi, tik tie, kurių namus bombos griaus, kurių vaikus palangėse laidos, kurie, išbėgę į svetimas Šalis, skurde neteks savo artimųjų – tik tiems lemta pajusti visą pamišėlių bakchanalijos baisybę... O kiti? Kili kaip avinai, varomi į skerdyklą, kantriai lauks savo eilės... Uždarykite visus teatrus, nes jie nieko negali. Tėra tik vienas galingas karo veiksmų teatras. (Prideda pistoletą prie smilkinio)

AKTORĖ pašoka

Viešpatie, ką jūs darote?

AKTORIUS prišoka prie jo

Dėl dievo, nurimkite!

AUTORIUS

46 psl.

Aš tik noriu jums parodyti, kaip tai suvaidinti... (Daro kelis žingsnius į avansceną) O šiaip aš jau visai ramus. Aš darysiuos vis ramesnis ir ramesnis. (Tyli) Tėveli, kai aš išaugsiu didelė, aš būsiu telegrafistė... (Tyli) Žiūrėk, brangusis,– nes greit pasensiu, tada nebebus į ką žiūrėti. (Tyli) Peteliškės laksto... Purienų kaip rojuje... Ir Nendrelė juokiasi... Pupyte, iš kur pas tave suknelė, juk aš ją pardaviau? Mamytei vaistų reikėjo. (Staiga atsigrįžta į aktorių) Pone aktoriau, ar vis dar nežinai, ką mano vietoj padarytumei?

AKTORIUS

Dabar jau žinau.

AUTORIUS

Tai taip ir suvaidinkite. (Pakelia pistoletą prie smilkinio ir iššauna)

AKTORĖ šoka iš lovos

Viešpatie, jis iš tikrųjų nusišovė! (Suklinka) Autorius, autorius nusišovė!

REŽISIERIUS įeina iš kairės

Iššaukite greitąją pagalbą!

AKTORIUS

Jam nebėra jokios pagalbos.

REŽISIERIUS

Tai kaip dabar bus? Ką darome rytoj su spektakliu?

DIREKTORIUS

Statome. Anonsas toks, kokio nė vienas teatras nėra turėjęs.

REŽISIERIUS

Anonsas jums patiko?

DIREKTORIUS

Autorius nusišovė. Na ir anonsas, aš jums pasakysiu.

REŽISIERIUS

Generalinė repeticija baigta. Uždangą! Duokit greičiau uždangą!

UŽDANGA