Na, ir papuošei gi tu ją. Tikra Miss Europa.

ŽMONA

Skuba susituokti, vargšė.

VYRAS

Jai tai jau pats laikas.

ŽMONA

Bijo, kad karan jaunikio nepašauktų...

VYRAS susimąsto

Bijo, sakai... kad karan?

ŽMONA

Tu labai pavargęs atrodai...

VYRAS

Šuniškai... Kiaurą naktį nervais grajinau.

ŽMONA

Ir nusnūst neteko?

VYRAS

Nė sekundės.

ŽMONA glosto plaukus

Vargšas.

VYRAS

Ten, štabuose, mano, kad mes plieninius nervus turime. „Slaptai. Labai skubu. Slaptai. Ypatingai skubu. Slaptai be eilės.“ Ir taip vieną po kito. Ką jie sau mano ten, štabuose?

ŽMONA

Ir vis šifrai?

VYRAS

Vis šifrai... Retai kur žmogiška frazė tepasitaiko... Br... Matyt, karšta.

ŽMONA

Man taip neramu.

VYRAS

Jiems ten lengva. Turi savo kodą ir varo.

O prie aparato, žmogus, drebėk dėl kiekvieno ženklapalaikio. Supainiosi, ir bala žino, kas gali atsitikti. Sakysim, divizija, užuot žygiavusi į vakarus, žygiuoja į rytus. O kas atsako – telegrafistas. Šuniškai išvargina.

ŽMONA

Eik, suvalgysi pusryčius, o paskui pasilsėsi.

VYRAS

Pusryčius, sakai?.. Palauk, Nendrele... Pabūkim čia.

ŽMONA

Gerai, tai aš čia atnešiu. Tuojau. (Nubėga į vidų)

VYRAS nusivelka švarką ir dairosi aplink

Ir visa tai reikės tuojau palikti...

ŽMONA su padėklu verandoj

Ką palikt? Ką tu čia kalbi vienas?

VYRAS

Ar aš kalbėjau? Et, supaisysi... Sėsk čia šalia, Nendrele, pakalbėsime dviese.

ŽMONA deda ant mašinos padėklą

Gerai, Dziuka. Valgyk. Aš tau tikros kavos paruošiau.

VYRAS

Tikros kavos, sakai?

ŽMONA

Aš nuo svečių saujelę pavogiau... Žinai, Dziukeli, mano jau viskas paruošta mūsų šventei. Jau beveik viskas, tik užkandas rytoj padarysiu.

VYRAS

Žinai, Nendrele, per daug nedaryk...

ŽMONA

Nepyk, Dziukeli... Juk tai mūsų iškilmingiausia šventė bus. Aš niekaip negaliu įsivaizduoti, kad mes jau dešimt metų kartu čia gyvenam. O rodos, dar taip neseniai...

VYRAS