Na, ir papuošei gi tu ją. Tikra Miss Europa.

ŽMONA

Skuba susituokti, vargšė.

VYRAS

Jai tai jau pats laikas.

ŽMONA

Bijo, kad karan jaunikio nepašauktų...

VYRAS susimąsto

Bijo, sakai... kad karan?

ŽMONA

Tu labai pavargęs atrodai...

VYRAS

Šuniškai... Kiaurą naktį nervais grajinau.

ŽMONA

Ir nusnūst neteko?

VYRAS

Nė sekundės.

ŽMONA glosto plaukus

Vargšas.

VYRAS

Ten, štabuose, mano, kad mes plieninius nervus turime. „Slaptai. Labai skubu. Slaptai. Ypatingai skubu. Slaptai be eilės.“ Ir taip vieną po kito. Ką jie sau mano ten, štabuose?

ŽMONA

Ir vis šifrai?

VYRAS

Vis šifrai... Retai kur žmogiška frazė tepasitaiko... Br... Matyt, karšta.

ŽMONA

Man taip neramu.

VYRAS

Jiems ten lengva. Turi savo kodą ir varo.

O prie aparato, žmogus, drebėk dėl kiekvieno ženklapalaikio. Supainiosi, ir bala žino, kas gali atsitikti. Sakysim, divizija, užuot žygiavusi į vakarus, žygiuoja į rytus. O kas atsako – telegrafistas. Šuniškai išvargina.

ŽMONA

Eik, suvalgysi pusryčius, o paskui pasilsėsi.

VYRAS

Pusryčius, sakai?.. Palauk, Nendrele... Pabūkim čia.

ŽMONA

Gerai, tai aš čia atnešiu. Tuojau. (Nubėga į vidų)

VYRAS nusivelka švarką ir dairosi aplink

Ir visa tai reikės tuojau palikti...

ŽMONA su padėklu verandoj

Ką palikt? Ką tu čia kalbi vienas?

VYRAS

Ar aš kalbėjau? Et, supaisysi... Sėsk čia šalia, Nendrele, pakalbėsime dviese.

ŽMONA deda ant mašinos padėklą

Gerai, Dziuka. Valgyk. Aš tau tikros kavos paruošiau.

VYRAS

Tikros kavos, sakai?

ŽMONA

Aš nuo svečių saujelę pavogiau... Žinai, Dziukeli, mano jau viskas paruošta mūsų šventei. Jau beveik viskas, tik užkandas rytoj padarysiu.

VYRAS

Žinai, Nendrele, per daug nedaryk...

ŽMONA

Nepyk, Dziukeli... Juk tai mūsų iškilmingiausia šventė bus. Aš niekaip negaliu įsivaizduoti, kad mes jau dešimt metų kartu čia gyvenam. O rodos, dar taip neseniai...

VYRAS

Taip, iš tiesų... Pasiutusiai greit laikas bėga. Ir Pupai jau devyneri sueina.

ŽMONA

O kaip išsitiesė per šiuos metus! Medžiagos suknytei gangreit kaip didelei išeina. Ji taip, mažytė, džiaugiasi...

VYRAS

Jau ir man pasidžiaugė...

ŽMONA

Tu jau mateisi su ja? Ji nuolat kalba apie tave... Žinai, aš išduosiu paslaptį: ji tau dovaną dešimtmečiui ruošia. Gražų gražų rankšluostį. Ir viską pati išsiuvinėjo. Tik neprasitark, kad žinai.

VYRAS

Mūsų miela mažytė. Viską, sakai, pati?

ŽMONA

Man nė prisiliest neduoda.

VYRAS

Aš jai taip pat dovaną jau parinkau.

ŽMONA

Sakei – karolius...

VYRAS

Ne. Apsigalvojau... Gyvą ir praktišką daiktą.

ŽMONA

Gyvą?

VYRAS

Nupirkau gražią baltą ožkytę...

ŽMONA

Ką tu sakai? Tai apsidžiaugs mažytė! O ir žolės mūsų sodely jai pakaks. Nuostabiai gerai tu sugalvojai. Paskui ir pieno turėsim. Mes abi ją ganysime ir žiūrėsime.

VYRAS

Sandėliuko aname gale teks tvartelis įrengti. Poryt rytą ją atves, tai tu pasakyk Pupai, kad tai mano dovana.

ŽMONA

Keistas tu šiandien... Kodėl aš turiu pasakyti? Juk tu pats jai įteiksi...

VYRAS

Matai... jeigu manęs namie nebūtų... Tiek to... O aš ir tau, Nendrele, šį tą atnešiau. (Ieško švarko kišenėj. Išvyniojęs iš popieriaus, duoda sagtelę)

ŽMONA

Vaje, deimantas!

VYRAS

Ką tu! Čia netikras deimantas, čia, taip sakant...

ŽMONA

Taip taip... Aš gi žinau, čia šlifuotas stiklas.

VYRAS

Bet čia ne paprastas šlifuotas stiklas... Jis spindi kaip tikras deimantas.

ŽMONA

Ji nuostabiai graži. (Segasi prie krūtinės) Aš dar niekuomet tokios gražios sagtelės neturėjau. Tu labai geras. (Bučiuoja)

VYRAS

Ir plienas labai panašus į platiną ir nerūdija... Aš jau seniai buvau ją nužiūrėjęs. Taip, Nendrele,– išgyvenome draugėj dešimtį metų... Dirbome... Ypač tu, Nendrele... Tu daugiausia dirbi, pavargsti. Aš noriu, kad tau būtų gera.

ŽMONA