Taip, iš tiesų... Pasiutusiai greit laikas bėga. Ir Pupai jau devyneri sueina.

ŽMONA

O kaip išsitiesė per šiuos metus! Medžiagos suknytei gangreit kaip didelei išeina. Ji taip, mažytė, džiaugiasi...

VYRAS

Jau ir man pasidžiaugė...

ŽMONA

Tu jau mateisi su ja? Ji nuolat kalba apie tave... Žinai, aš išduosiu paslaptį: ji tau dovaną dešimtmečiui ruošia. Gražų gražų rankšluostį. Ir viską pati išsiuvinėjo. Tik neprasitark, kad žinai.

VYRAS

Mūsų miela mažytė. Viską, sakai, pati?

ŽMONA

Man nė prisiliest neduoda.

VYRAS

Aš jai taip pat dovaną jau parinkau.

ŽMONA

Sakei – karolius...

VYRAS

Ne. Apsigalvojau... Gyvą ir praktišką daiktą.

ŽMONA

Gyvą?

VYRAS

Nupirkau gražią baltą ožkytę...

ŽMONA

Ką tu sakai? Tai apsidžiaugs mažytė! O ir žolės mūsų sodely jai pakaks. Nuostabiai gerai tu sugalvojai. Paskui ir pieno turėsim. Mes abi ją ganysime ir žiūrėsime.

VYRAS

Sandėliuko aname gale teks tvartelis įrengti. Poryt rytą ją atves, tai tu pasakyk Pupai, kad tai mano dovana.

ŽMONA

Keistas tu šiandien... Kodėl aš turiu pasakyti? Juk tu pats jai įteiksi...

VYRAS

Matai... jeigu manęs namie nebūtų... Tiek to... O aš ir tau, Nendrele, šį tą atnešiau. (Ieško švarko kišenėj. Išvyniojęs iš popieriaus, duoda sagtelę)

ŽMONA

Vaje, deimantas!

VYRAS

Ką tu! Čia netikras deimantas, čia, taip sakant...

ŽMONA

Taip taip... Aš gi žinau, čia šlifuotas stiklas.

VYRAS

Bet čia ne paprastas šlifuotas stiklas... Jis spindi kaip tikras deimantas.

ŽMONA

Ji nuostabiai graži. (Segasi prie krūtinės) Aš dar niekuomet tokios gražios sagtelės neturėjau. Tu labai geras. (Bučiuoja)

VYRAS

Ir plienas labai panašus į platiną ir nerūdija... Aš jau seniai buvau ją nužiūrėjęs. Taip, Nendrele,– išgyvenome draugėj dešimtį metų... Dirbome... Ypač tu, Nendrele... Tu daugiausia dirbi, pavargsti. Aš noriu, kad tau būtų gera.

ŽMONA