Taip, iš tiesų... Pasiutusiai greit laikas bėga. Ir Pupai jau devyneri sueina.

ŽMONA

O kaip išsitiesė per šiuos metus! Medžiagos suknytei gangreit kaip didelei išeina. Ji taip, mažytė, džiaugiasi...

VYRAS

Jau ir man pasidžiaugė...

ŽMONA

Tu jau mateisi su ja? Ji nuolat kalba apie tave... Žinai, aš išduosiu paslaptį: ji tau dovaną dešimtmečiui ruošia. Gražų gražų rankšluostį. Ir viską pati išsiuvinėjo. Tik neprasitark, kad žinai.

VYRAS

Mūsų miela mažytė. Viską, sakai, pati?

ŽMONA

Man nė prisiliest neduoda.

VYRAS

Aš jai taip pat dovaną jau parinkau.

ŽMONA

Sakei – karolius...

VYRAS

Ne. Apsigalvojau... Gyvą ir praktišką daiktą.

ŽMONA

Gyvą?

VYRAS

Nupirkau gražią baltą ožkytę...

ŽMONA

Ką tu sakai? Tai apsidžiaugs mažytė! O ir žolės mūsų sodely jai pakaks. Nuostabiai gerai tu sugalvojai. Paskui ir pieno turėsim. Mes abi ją ganysime ir žiūrėsime.

VYRAS

Sandėliuko aname gale teks tvartelis įrengti. Poryt rytą ją atves, tai tu pasakyk Pupai, kad tai mano dovana.

ŽMONA

Keistas tu šiandien... Kodėl aš turiu pasakyti? Juk tu pats jai įteiksi...

VYRAS

Matai... jeigu manęs namie nebūtų... Tiek to... O aš ir tau, Nendrele, šį tą atnešiau. (Ieško švarko kišenėj. Išvyniojęs iš popieriaus, duoda sagtelę)

ŽMONA

Vaje, deimantas!

VYRAS

Ką tu! Čia netikras deimantas, čia, taip sakant...

ŽMONA

Taip taip... Aš gi žinau, čia šlifuotas stiklas.

VYRAS

Bet čia ne paprastas šlifuotas stiklas... Jis spindi kaip tikras deimantas.

ŽMONA

Ji nuostabiai graži. (Segasi prie krūtinės) Aš dar niekuomet tokios gražios sagtelės neturėjau. Tu labai geras. (Bučiuoja)

VYRAS

Ir plienas labai panašus į platiną ir nerūdija... Aš jau seniai buvau ją nužiūrėjęs. Taip, Nendrele,– išgyvenome draugėj dešimtį metų... Dirbome... Ypač tu, Nendrele... Tu daugiausia dirbi, pavargsti. Aš noriu, kad tau būtų gera.

ŽMONA

Man taip gera, jog aš dažnai pagalvoju, kad man šita laimė nenupelnyta. Aš drebu, kad kas jos iš mūsų neišplėštų.

VYRAS

Nesvyruok, Nendrele. Tai tik mūsų, mažų žmonių, laimė. Kiti turi savo didesnes laimes. Gali būti drąsi – niekas nesikeis.

Vaiko balsas už gyvatvorės: „Ekstra telegrama. Akiplėšiški reikalavimai. Vakarų provincijos pavojuje. Ekstra telegrama“ ir t. t.

Vyras ir žmona kurį laiką klausosi

ŽMONA

Ir vėl... Man taip baisu. Visų lūpose tik tas vienas baisus žodis. Aš siuvau ir per naktį apie tave galvojau... Kas bus?

VYRAS

Nieko... Karas dabar negalimas... Mums tik reikia tvirtai laikytis, nerodyti, kad bijome. Jie nepradės... O mes taip pat. Juk ten, viršuj, žmonės su galvomis sėdi.

ŽMONA

Kai pagalvoji, regis, ko tiems žmonėms betrūksta. Kasmet, kasdien visiems gyvenimas lengvesnis darosi. Pasaulis toks turtingas pasidarė, kad visiems visko pakaktų.

VYRAS

Taigi dėl to kaip tik karas dabar ir negalimas. Civilizacija... Kultūra... Jei kas dabar pradėtų, tai visa žmonija kojomis tą sutryptų. Nemanyk, juk pasauly yra dar žmonių su galvomis.

ŽMONA

Bet laikraščiai, radijas. Šiurpu darosi... kam jie taip žmones kaitina? Šiandie vėl pranešė, kad trys girti kareiviai mūsų valstybės sieną pažeidė.

VYRAS

Trys girti kareiviai – tai dar ne karas. Jei, sakytum, trys girtos divizijos... Bet tuščia jų. Jie tik gąsdina. O jei rimtai pabandytų – tai mes jiems parodysime. Šitoks užsidegimas, šitoks patriotizmas! Dar niekad istorijoj nieko panašaus nėra buvę. Jokių partijų, jokių skirtumų. Visi kaip vienas.

ŽMONA

Dėl to man ir baisu.

VYRAS

Tai moters galvosena. Mes, vyrai, turime kitaip laikytis. Štai vakar viršininkas įėjo į mūsų skyrių. Gerai, vyrai, sako. Dirbkite vienas už tris, nes tėvynė to iš jūsų reikalauja. O man asmeniškai sudavė per petį ir tarė: „Kai užimsime savo istorines provincijas, tai tu, Zajonček, būsi pašto viršininku kuriam atvaduotam pašte.“ Taip ir pasakė – būsi viršininku.

ŽMONA

Vaikas tu, Dziuka. (Atsidususi) Visi jūs, vyrai,– dideli ir pavojingi vaikai... Vaje, valgyk gi tu, kava visai atauš.

VYRAS pila kavą

Nesinori šiandien kažko. Į tave va taip žiūrėčiau ir žiūrėčiau. Dešimt metų išgyvenome, ir dar vis neatsižiūrėjau.

ŽMONA

Žiūrėk, mielasai... Greit imsiu senti, tai nebebus į ką žiūrėti.

VYRAS

Tu, Nendrele... Tu man visuomet liksi pati gražiausia pasaulyje. Tu ir Pupa... O štai ir ji jau atbėga.

ŽMONA

Pupyte, kodėl taip greit iš mokyklos?

DUKTĖ bėgdama uždususi

Kaip gerai! Kaip gerai! Nesakysiu, kaip gerai!

VYRAS

Kas tau, Pupa?

ŽMONA

Kas tau taip gerai?

DUKTĖ

Mus atleido. (Striuoksi) Mus atleido. Visam mėnesiui atostogų atleido.

ŽMONA

Kaip? Atostogų?

VYRAS

Jau atleido?

DUKTĖ

Ponas mokytojas pasakė, kad tėvynė pavojuje, ir atleido. Ot kaip gerai...

ŽMONA

Ką tu, vaikeli...

VYRAS

Tėvynė pavojuje, sakai?

DUKTĖ

Va ir policininkas ateina.

VYRAS

Jau ateina...

POLICININKAS

Ar čia gyvena pašto valdininkas Zajončekas?

VYRAS

Taip, aš – Zajončekas. Šaukimas?

POLICININKAS

Tikrai taip. Prašau pasirašyti. (Žiūri į laikrodį) Devynios valandos dešimt minučių. Per pusę valandos tamsta privalai pribūti į čia nurodytą vietą.

VYRAS

Žinau, jau žinau

POLICININKAS

Per pusę valandos. (Kilstelėjęs ranką prie kepurės, išeina)

ŽMONA

Viešpatie! Tai kas gi čia dabar?

VYRAS

Tai tik bandomoji mobilizacija. Aš jau naktį šią žinią po visą kraštą ištelegrafavau.

ŽMONA puola prie jo