Gavęs šaukimą, Zajončekas ramina žmoną: „Tai dar ne karas, tai tik generalinė repeticija.“ Bandomoji mobilizacija virsta tikru karu, kuris atima iš jo dukrą, namus ir žmoną. Be to, visa pjesė yra teatras teatre: scenoje repetuojamas Zajončeko gyvenimas, o jis pats ateina į repeticiją. Pabaigoje Autorius scenoje nusišauna, ir režisierius paskelbia, kad generalinė repeticija baigta. Žodžiai, kuriais Zajončekas guodė žmoną, pabaigoje skamba kaip karti ironija.