Man taip gera, jog aš dažnai pagalvoju, kad man šita laimė nenupelnyta. Aš drebu, kad kas jos iš mūsų neišplėštų.

VYRAS

Nesvyruok, Nendrele. Tai tik mūsų, mažų žmonių, laimė. Kiti turi savo didesnes laimes. Gali būti drąsi – niekas nesikeis.

Vaiko balsas už gyvatvorės: „Ekstra telegrama. Akiplėšiški reikalavimai. Vakarų provincijos pavojuje. Ekstra telegrama“ ir t. t.

Vyras ir žmona kurį laiką klausosi

ŽMONA

Ir vėl... Man taip baisu. Visų lūpose tik tas vienas baisus žodis. Aš siuvau ir per naktį apie tave galvojau... Kas bus?

VYRAS

Nieko... Karas dabar negalimas... Mums tik reikia tvirtai laikytis, nerodyti, kad bijome. Jie nepradės... O mes taip pat. Juk ten, viršuj, žmonės su galvomis sėdi.

ŽMONA

Kai pagalvoji, regis, ko tiems žmonėms betrūksta. Kasmet, kasdien visiems gyvenimas lengvesnis darosi. Pasaulis toks turtingas pasidarė, kad visiems visko pakaktų.

VYRAS

Taigi dėl to kaip tik karas dabar ir negalimas. Civilizacija... Kultūra... Jei kas dabar pradėtų, tai visa žmonija kojomis tą sutryptų. Nemanyk, juk pasauly yra dar žmonių su galvomis.

ŽMONA

Bet laikraščiai, radijas. Šiurpu darosi... kam jie taip žmones kaitina? Šiandie vėl pranešė, kad trys girti kareiviai mūsų valstybės sieną pažeidė.

VYRAS

Trys girti kareiviai – tai dar ne karas. Jei, sakytum, trys girtos divizijos... Bet tuščia jų. Jie tik gąsdina. O jei rimtai pabandytų – tai mes jiems parodysime. Šitoks užsidegimas, šitoks patriotizmas! Dar niekad istorijoj nieko panašaus nėra buvę. Jokių partijų, jokių skirtumų. Visi kaip vienas.

ŽMONA

Dėl to man ir baisu.

VYRAS

Tai moters galvosena. Mes, vyrai, turime kitaip laikytis. Štai vakar viršininkas įėjo į mūsų skyrių. Gerai, vyrai, sako. Dirbkite vienas už tris, nes tėvynė to iš jūsų reikalauja. O man asmeniškai sudavė per petį ir tarė: „Kai užimsime savo istorines provincijas, tai tu, Zajonček, būsi pašto viršininku kuriam atvaduotam pašte.“ Taip ir pasakė – būsi viršininku.

ŽMONA

Vaikas tu, Dziuka. (Atsidususi) Visi jūs, vyrai,– dideli ir pavojingi vaikai... Vaje, valgyk gi tu, kava visai atauš.

VYRAS pila kavą

Nesinori šiandien kažko. Į tave va taip žiūrėčiau ir žiūrėčiau. Dešimt metų išgyvenome, ir dar vis neatsižiūrėjau.

ŽMONA

Žiūrėk, mielasai... Greit imsiu senti, tai nebebus į ką žiūrėti.

VYRAS

Tu, Nendrele... Tu man visuomet liksi pati gražiausia pasaulyje. Tu ir Pupa... O štai ir ji jau atbėga.

ŽMONA

Pupyte, kodėl taip greit iš mokyklos?

DUKTĖ bėgdama uždususi

Kaip gerai! Kaip gerai! Nesakysiu, kaip gerai!

VYRAS

Kas tau, Pupa?

ŽMONA

Kas tau taip gerai?

DUKTĖ

Mus atleido. (Striuoksi) Mus atleido. Visam mėnesiui atostogų atleido.

ŽMONA

Kaip? Atostogų?

VYRAS

Jau atleido?

DUKTĖ

Ponas mokytojas pasakė, kad tėvynė pavojuje, ir atleido. Ot kaip gerai...

ŽMONA

Ką tu, vaikeli...

VYRAS

Tėvynė pavojuje, sakai?

DUKTĖ

Va ir policininkas ateina.

VYRAS

Jau ateina...

POLICININKAS

Ar čia gyvena pašto valdininkas Zajončekas?

VYRAS

Taip, aš – Zajončekas. Šaukimas?

POLICININKAS

Tikrai taip. Prašau pasirašyti. (Žiūri į laikrodį) Devynios valandos dešimt minučių. Per pusę valandos tamsta privalai pribūti į čia nurodytą vietą.

VYRAS

Žinau, jau žinau

POLICININKAS

Per pusę valandos. (Kilstelėjęs ranką prie kepurės, išeina)

ŽMONA

Viešpatie! Tai kas gi čia dabar?

VYRAS

Tai tik bandomoji mobilizacija. Aš jau naktį šią žinią po visą kraštą ištelegrafavau.

ŽMONA puola prie jo

Ir man nė žodelio... Nė pažiūrėti į tave neteko. (Verkdama) Tai kaipgi mes dabar su mažyte abi pasiliksime?..

VYRAS

Nendrele, brangioji, nurimk... Tai dar ne karas, tai tik generalinė repeticija. Eikime ruoštis. (Veda ją apkabinęs į vidų)

DUKTĖ įsikibusi į motiną

Mamyte, mamyte, kur tėveliui reikia išvažiuoti?

ŽMONA

Į karą, vaikeli...

DUKTĖ garsiai pravirksta

Nereikia karo. Aš nenoriu karo. Tėveli, nereikia karo.

UŽDANGA

Antras paveikslas

Scenovaizdis kaip pirmame paveiksle, tik siuvamos mašinos nebėra. Žmona ir duktė susiglaudusios sėdi ant suoliuko, viena skara apsigaubusios, ir klausosi radijo

Girdėtis minios ūžimas, šauksmai

SPIKERIS

Minių minios užtvindė aikštę ir šalutines gatves. Pavojaus valandą tauta atėjo pareikšti savo vyriausybei ištikimybės jausmus. Vėliavos ir plakatai siūbuoja virš tūkstančių galvų. (Triukšmas ir šauksmai stiprėja ir pereina į vienalytį bliovimą) Valdžios rūmų balkone pasirodo ministras pirmininkas, užsienio reikalų ministras ir maršalas. Minios entuziazmas pasiekia aukščiausią tašką. Minia sveikina savo vadus. Maršalas su parado uniforma, ant jo krūtinės kovose pelnyti ordinai saulėje blizga. Visų akys ir viltys į jį nukreiptos. Maršalas duoda ženklą. Minia susikaupia. Kalba ministras pirmininkas.

MINISTRAS PIRMININKAS

Tautiečiai! Šią istorinę valandą vyriausybė jaučia pareigą pranešti tautai, kad mūsų kantrybės taurė jau sklidina.

Minia suūžia. Balsai: „Šalin akiplėšas! Mirtis užpuolikams!“

DUKTĖ

Mamyte, aš bijau.

Žmona bučiuoja dukrą į galvą ir dar labiau priglaudžia

MINISTRAS PIRMININKAS