Šituo apaugusiu krūmais skardžiu nepastebimas užeisi jiems į užnugarį ir sunaikinsi komandą. Tai turi būti atlikta per pusę valandos. Lygiai per pusę valandos. Supratai?

I KAREIVIS

Taip, per pusę valandos.

LEITENANTAS

Žygiuok!

I KAREIVIS

Klausau. (Išeina skardžio link į dešinės pusės pirmą planą)

UŽDANGA

Ketvirtas paveikslas

Scenovaizdis ir situacija labai primena trečiąjį paveikslą. Kairėje miškas, dešinėje ąžuolas, po juo kulkosvaidžio lizdas. Kulkosvaidis atgręžtas į kairę. Pirmas tamsiai pilkas kareivis budi prie kulkosvaidžio. Antras ir trečias užkandžiauja iš konservų dėžutės

II KAREIVIS

O kaip tu manai?

III KAREIVIS

Aš galvoju...

II KAREIVIS

Na, galvok...

Pauzė

III KAREIVIS su kąsniu burnoj

Aš manau, kad utėlės.

II KAREIVIS

O aš manau, kad skruzdėlės.

Pauzė

III KAREIVIS

Ne. Utėlės.

II KAREIVIS

Ne. Skruzdėlės.

Pauzė

III KAREIVIS

Vili, Fricas sako, kad skruzdėlės yra pavojingesnės žmonėms, negu utėlės.

I KAREIVIS

Teisingai Fricas sako.

III KAREIVIS

Kodėl?

I KAREIVIS

Tai ilga istorija.

III KAREIVIS

O vis dėlto paaiškink. Aš nesu linkęs tikėti vien dėl to, kad tu telegrafistas.

II KAREIVIS

Bet tau kiekvienas tai pasakys.

III KAREIVIS

Visai ne kiekvienas. Mūsų daktaras sako, kad baisiausias mūsų armijos priešas yra utėlės.

II KAREIVIS pašoka ir brauko ranka sau nuo kaklo skruzdėles

Kuriam idiotui atėjo galvon rengti kulkosvaidžio lizdą skruzdėlyne?

III KAREIVIS

Geriau skruzdėlyne, negu utėlių apsėstoj pirkioj. Šimtą kartų geriau.

I KAREIVIS

Jūs ten neplepėkit ir dabokit užnugarį.

III KAREIVIS

Aš eisiu už krūmų savo reikalo ir tuo pačiu metu atliksiu artimojo užnugario žvalgybą. (Nueina dešinėn)

II KAREIVIS

Laimingos kelionės. (Pirmajam) Na ką, nebesirodo.

I KAREIVIS

Tur būt, dabar ten jie kiškį doroja.

II KAREIVIS

Bet tai pasiutęs vaikas. Lįst pro kulkas kiškio gaudyti.

I KAREIVIS

Ė... Žinai, brol, prie visko pripranti... Kai gyvenimas šunim pasmirsta, kai pasidaro sunku galvą ant pečių nešioti... Et... Taip ir norisi spiaut į viską.

II KAREIVIS

Čia gerai tik tokiam Mikeliui. Pavalgė, nusilengvino ir galvoja, kad utėlės pavojingiausias žmonijos priešas.

I KAREIVIS

Taigi... (Pauzė) Utėlės – niekai. Tai jau atgyventas dalykas. (Brauko nuo kaklo skruzdėles) O su skruzdėlėm teks dar žmonijai susikibti. Tai tobuliausiai organizuotas gyvis. Turi savo imperijas. Moka naudotis technika. Kiekvienas individas absoliučiai pajungtas bendruomenės reikalams. Neturi savo valios, nepasiilgsta laisvės, nes jos nepažįsta.

II KAREIVIS

Br... Aš nenorėčiau būti skruzdėlių imperijos piliečiu.

I KAREIVIS

Tu nenorėtum, Fric?

II KAREIVIS

Už nieką pasauly.

I KAREIVIS

Nei tu, nei aš... Ir vis dėlto po truputį mes virstame į skruzdėles. Sakyk, ar tu supranti, kurio velnio mes čia dabar sėdime ir tykome, kad anos pusės daugiau žmonių išžudytume?

II KAREIVIS

Na, oficialiai žinau.

I KAREIVIS

Bet neoficialiai... Juk kai žmogus kitą žudo ir pats kiekvieną minutę pasiruošęs žūti,– tai jis visa savo esybe turi tikėti to reikalo šventumu ir jo teisingumu. O tu ar tiki?

II KAREIVIS

Nelabai. Tiesą pasakius, aš jokio pykčio nejaučiu mūsų oficialiems priešams. Teisingiau, dar nesuskubau kaip reikiant supykti. Juk tik prieš pusmetį buvo skelbiama, kad jie mūsų draugai. Ir mes visi tuo tikėjome, nes mums liepė tikėti.

I KAREIVIS

O dabar tikime, kad jie priešai, nes mums vėl liepia tuo tikėti.

II KAREIVIS

Tai beveik taip.

I KAREIVIS

Ne beveik, bet visai taip. Praeis dar pusmetis, ir visai nežinia, gal mums palieps vėl juos draugais laikyti, o priešus iš kitų draugų pasidarys. Ir mes vėl turėsime tikėti.

II KAREIVIS

Kai pagalvoji – biauru. Gerai, kad kareiviams uždrausta galvoti.

I KAREIVIS

Skruzdėlės nuo ilgo draudimo visai nustojo galvojusios...

III KAREIVIS ateina, kelnes segdamasis

Galite būti ramūs – užnugary jokio pavojaus. Tik genys mane buvo beišgąsdinąs: kala kaip iš kulkosvaidžio.

I KAREIVIS

Genys, sakai?

III KAREIVIS