Taigi... (Pauzė) Utėlės – niekai. Tai jau atgyventas dalykas. (Brauko nuo kaklo skruzdėles) O su skruzdėlėm teks dar žmonijai susikibti. Tai tobuliausiai organizuotas gyvis. Turi savo imperijas. Moka naudotis technika. Kiekvienas individas absoliučiai pajungtas bendruomenės reikalams. Neturi savo valios, nepasiilgsta laisvės, nes jos nepažįsta.

II KAREIVIS

Br... Aš nenorėčiau būti skruzdėlių imperijos piliečiu.

I KAREIVIS

Tu nenorėtum, Fric?

II KAREIVIS

Už nieką pasauly.

I KAREIVIS

Nei tu, nei aš... Ir vis dėlto po truputį mes virstame į skruzdėles. Sakyk, ar tu supranti, kurio velnio mes čia dabar sėdime ir tykome, kad anos pusės daugiau žmonių išžudytume?

II KAREIVIS

Na, oficialiai žinau.

I KAREIVIS

Bet neoficialiai... Juk kai žmogus kitą žudo ir pats kiekvieną minutę pasiruošęs žūti,– tai jis visa savo esybe turi tikėti to reikalo šventumu ir jo teisingumu. O tu ar tiki?

II KAREIVIS

Nelabai. Tiesą pasakius, aš jokio pykčio nejaučiu mūsų oficialiems priešams. Teisingiau, dar nesuskubau kaip reikiant supykti. Juk tik prieš pusmetį buvo skelbiama, kad jie mūsų draugai. Ir mes visi tuo tikėjome, nes mums liepė tikėti.

I KAREIVIS

O dabar tikime, kad jie priešai, nes mums vėl liepia tuo tikėti.

II KAREIVIS

Tai beveik taip.

I KAREIVIS

Ne beveik, bet visai taip. Praeis dar pusmetis, ir visai nežinia, gal mums palieps vėl juos draugais laikyti, o priešus iš kitų draugų pasidarys. Ir mes vėl turėsime tikėti.

II KAREIVIS

Kai pagalvoji – biauru. Gerai, kad kareiviams uždrausta galvoti.

I KAREIVIS

Skruzdėlės nuo ilgo draudimo visai nustojo galvojusios...

III KAREIVIS ateina, kelnes segdamasis

Galite būti ramūs – užnugary jokio pavojaus. Tik genys mane buvo beišgąsdinąs: kala kaip iš kulkosvaidžio.

I KAREIVIS

Genys, sakai?

III KAREIVIS

Didžiojo kalibro. Taip duoda į sausą uosį, tartum norėtų artilerijos kanonadą nustelbti.

II KAREIVIS

Tai paukščiai ne visi išskrenda iš karo zonos.

I KAREIVIS

O kur jiems beskristi? Nebent į mėnulį...

II KAREIVIS

Tiesa, daug reikėtų paskraidyti, kol surastų ramų kampelį.

I KAREIVIS

Tokį, kaip mūsų šiandien.

III KAREIVIS

Jo, šiandien pas mus ramu, kaip su pačia susitaikius. Jei ne kiškis, nė vieno šovinio nebūtume išleidę. Gera būtų marškinius nusivilkus išnagrinėt.

II KAREIVIS

O leitenantas ką sakys?

III KAREIVIS

Jo, leitenantas... Anam niekas kupros negraužia. Kas antrą dieną baltinius keičia, o mūsų broliui – jau dvi savaitės.

I KAREIVIS

Ir dar dvi padėvėsi, jei prieš tai granatos skeveldra tau jų nesudraskys.

II KAREIVIS

Čia tau, brol, ne futbolo rungtynės. Masažisto nesulauksi.

III KAREIVIS

O aš vis dėlto pažiūrėsiu. Atrodo, kad tenai knibždėte knibžda. (Segiojasi mundierių)

I KAREIVIS

Css... Leitenantas.

LEITENANTAS

Sveiki, draugai!

VISI TRYS

Sveiks, pone leitenante!

LEITENANTAS

Kokių turite naujienų?

I KAREIVIS

Nieko ypatinga. Viskas tvarkoj, pone leitenante.

LEITENANTAS

Užnugarį dabojate?

III KAREIVIS

Aš tik ką atlikau užnugario žvalgybą. Nieko ypatinga nepastebėjau, pone leitenante.

LEITENANTAS

Puiku. Na, bet jūs čia įsitaisėte kaip kurorte.

III KAREIVIS

Tik be darbo nuobodu, pone leitenante.

LEITENANTAS

Aš kaip tik jums ir duosiu tuojau darbo. Tamsta, Heschen, pasiliksi čia prie kulkosvaidžio, o judu pasiimsite po porą rankinių granatų ir, skardžiu prislinkę prie jų šito išsikišusio lizdo, jį sunaikinsite. Renkitės.

II ir III KAREIVIAI

Pagal įsakymą, pone leitenante! (Skubiai rengiasi)

LEITENANTAS

Ar jau pasiruošėt?

II ir III KAREIVIAI

Taip, pone leitenante.

LEITENANTAS

Na, tai kad viskas švariai būtų sutvarkyta. Žygiuokit.

III KAREIVIS

Klausom, pone leitenante. (Išeina)

II KAREIVIS

Sudiev, Vili. (Išeina)

I KAREIVIS

Sudiev...

LEITENANTAS

Jūs čia stropiai dabokit... Kad tik kas, tuojau – ugnį. (Nueina)

I KAREIVIS

Klausau... (Palaukęs, kol leitenantas dingsta tarp medžių, atsisėda ant duobės krašto, Žiūri į tą vietą, kur nuėjo II ir III kareiviai) Dvi skruzdės nuropojo, o trečia sargybą eina... Ech... (Nusiima šalmą ir, išsitraukęs iš užančio kišenės paveikslėlį, žiūri. Veidas nušvinta. Tuo metu užpakaly visai arti pasigirsta šūvis. I kareivis sudreba ir pamažu parvirsta aukštielninkas)

I ŠVIESIAI PILKAS KAREIVIS įeina iš dešinės netikru žingsniu su šautuvu rankoj. Daro pusratį, lyg bijodamas pažiūrėti į užmuštąjį. Pagaliau prie jo prišoka

Negyvai... Negyvai... Paguldžiau vietoj. (Griebia iš jo rankos paveikslėlį ir žiūri lyg sustingęs) Palauk, o čia gi kas? Palauk... Juk tai Nendrelė su Pupa ir aš... Mes visi trys... Palauk... (Skaito anoj pusėj) Postbeamter Vili Heschen m. d. Familie. Heschen... Vili Hes-chen... Postbeamter... (Atsiklaupęs prie jo) Vili... Vili Heschen... Ar tu žinai, kas tave nukovė? (Pašoka) O-o!

LEITENANTAS su grandine kareivių pasirodo iš kairės

Zajonček, kas tau? Ar sužeistas?

I KAREIVIS

Žiūrėkit... Žiūrėkit, ką aš padariau...

LEITENANTAS

Būsi atžymėtas už drąsą ir sumanumą.

I KAREIVIS

Aš Hescheną, pašto tarnautoją, užmušiau. Aš jį užmušiau. Štai, žiūrėkit!

LEITENANTAS žiūrėdamas į paveikslėlį

O kas, ar jis tau buvo pažįstamas?

I KAREIVIS

Juk jis – tai aš... Supranti tamsta. Heschen– juk tai Zajonček. Argi tamsta nesupranti?

LEITENANTAS supratęs, kareiviams

Na, pirmyn. Su juo susitvarkys sanitarai. (Nueina su grandine į mišką kairėn)

I KAREIVIS klajojančiu žvilgsniu dairosi aplink. Staiga meta šautuvą, šalmą, sviedžia granatas, vienu ypu išplėšia milinės sagas, ją atlapodamas

Gana žudynių! (Vienplaukis nubėga kairėn)

UŽDANGA