I KAREIVIS

Sudiev...

LEITENANTAS

Jūs čia stropiai dabokit... Kad tik kas, tuojau – ugnį. (Nueina)

I KAREIVIS

Klausau... (Palaukęs, kol leitenantas dingsta tarp medžių, atsisėda ant duobės krašto, Žiūri į tą vietą, kur nuėjo II ir III kareiviai) Dvi skruzdės nuropojo, o trečia sargybą eina... Ech... (Nusiima šalmą ir, išsitraukęs iš užančio kišenės paveikslėlį, žiūri. Veidas nušvinta. Tuo metu užpakaly visai arti pasigirsta šūvis. I kareivis sudreba ir pamažu parvirsta aukštielninkas)

I ŠVIESIAI PILKAS KAREIVIS įeina iš dešinės netikru žingsniu su šautuvu rankoj. Daro pusratį, lyg bijodamas pažiūrėti į užmuštąjį. Pagaliau prie jo prišoka

Negyvai... Negyvai... Paguldžiau vietoj. (Griebia iš jo rankos paveikslėlį ir žiūri lyg sustingęs) Palauk, o čia gi kas? Palauk... Juk tai Nendrelė su Pupa ir aš... Mes visi trys... Palauk... (Skaito anoj pusėj) Postbeamter Vili Heschen m. d. Familie. Heschen... Vili Hes-chen... Postbeamter... (Atsiklaupęs prie jo) Vili... Vili Heschen... Ar tu žinai, kas tave nukovė? (Pašoka) O-o!

LEITENANTAS su grandine kareivių pasirodo iš kairės

Zajonček, kas tau? Ar sužeistas?

I KAREIVIS

Žiūrėkit... Žiūrėkit, ką aš padariau...

LEITENANTAS

Būsi atžymėtas už drąsą ir sumanumą.

I KAREIVIS

Aš Hescheną, pašto tarnautoją, užmušiau. Aš jį užmušiau. Štai, žiūrėkit!

LEITENANTAS žiūrėdamas į paveikslėlį

O kas, ar jis tau buvo pažįstamas?

I KAREIVIS

Juk jis – tai aš... Supranti tamsta. Heschen– juk tai Zajonček. Argi tamsta nesupranti?

LEITENANTAS supratęs, kareiviams

Na, pirmyn. Su juo susitvarkys sanitarai. (Nueina su grandine į mišką kairėn)

I KAREIVIS klajojančiu žvilgsniu dairosi aplink. Staiga meta šautuvą, šalmą, sviedžia granatas, vienu ypu išplėšia milinės sagas, ją atlapodamas

Gana žudynių! (Vienplaukis nubėga kairėn)

UŽDANGA

Penktas paveikslas

Scenovaizdis kaip pirmame paveiksle, tik daro šiurpaus sunaikinimo įspūdį: priešakinė namelio pusė bombos nunešta, medelio tik stiebo liekanos, aplink iššvaistyti griuvėsiai: sienojų gabalai, lango rėmo dalis, kelios raudonos plytos, vietoje gėlių lysvelės – kapelis su nedideliu mediniu kryžium. Atvira kambario dalis: galinėj sienoj durys, dešinėje vaiko lovytė, kairėj siuvamoji mašina su nuskeltu stalo kraštu

Du duobkasiai su priešlėktuvinės apsaugos raiščiais ant rankovių tvarko kapelį

I DUOBKASYS rašo kryžiuje

... rių metų. Devyne-rių me-tų. Atnešk dar tą vazoną su eglaite. Papuošime mergaitei kapą...

II DUOBKASYS neša araukariją

Eglaitė, tur būt, per stebuklą išliko... Viskas aplink nuniokota, o ji sveika, kaip niekur nieko...

I DUOBKASYS

Jau verčiau mergaitė būtų per stebuklą išlikusi.

II DUOBKASYS

Abi šalimais pavirtusios... Ir laistyklėlė čia pat... Tur būt, ją laistė...

I DUOBKASYS

Ech, gaila mergiščios...

II DUOBKASYS

Iš visų vienuolikos, kur mudu palaidojom, nė vieno nebuvo taip gaila.

I DUOBKASYS

Suaugusio žmogaus, ko jo gailėti. Jei jis vargšas, tai jam gyvenimas ir taip iki gyvo kaulo daėdė, o jei magnatas, tai jam taip ir reikia, čia mirtis lengva – žybt. ir nebėr. Va kai sužeidžia, tai blogiau. Vaikštai paliegęs tarp sveikųjų, ir apmaudas ima. Nei tu sau, nei kitiems reikalingas... Taip ir norisi kartais, kad bomba į patį viršugalvį trenktų... O mergiščios gaila... Ir motinos gaila... Matei, kaip ji, vargšė...

II DUOBKASYS

Aš stebiuosi, kaip ji taip gali... Mano boba – rėktų, draskytųsi, o ji tyli... Vardą, metus pasakė... Rami... Lyg tai ne jos duktė...

I DUOBKASYS

Ech... Aš tau niekad nepalinkėčiau tokio ramumo... Jai, vargšei, čia (rodo į galvą) susimaišė... Ar tu pastebėjai jos šypseną, kai sanitarė ją vedė į vidų...

II DUOBKASYS

Akys... Akys tokios klaikios buvo...

I DUOBKASYS

Aš šituos dalykus gerai pažįstu... Fronte, būdavo, kai tik prasideda pragaras, žiūrėk, kuris silpnesnės galvos, ir ima kvatoti. Tai ir šauk sanitarą. Su juo jau baigta. Ginklą tuojau atimdavom, nes, ko gera, į savus ims pyškint.

II DUOBKASYS

O šiai ir kunigas su krapyla.

Varteliuose pasirodo Kunigas, kamža apsivilkęs, tarno lydimas

Kapus šventina.

I DUOBKASYS

Šis kapas už jo krapylą šventesnis.

KUNIGAS priėjęs prie kapelio, daro kryžiaus ženklą

Pater noster... (Kurį laiką meldžiasi tyliai) Erue, Domine, animam eam. (Šlaksto kapelį ir vėl meldžiasi tyliai)

I duobkasys, atsirėmęs į kastuvą, su ironiška šypsena stebi.

II duobkasys, maldingai nulenkęs galvą, dalyvauja apeigose

KUNIGAS garsiai

Requiem aeternam dona eis, Domine,

Et lux perpetua luceat eis.

Requiescant in pace. (Peržegnoja kapą)

TARNAS

Amen.

KUNIGAS

Už velionės vėlę sukalbėsite triskart „Amžiną atilsį“.

I DUOBKASYS

Che... Mums? Mums už ją melstis? Kunige, sakyk, kodėl mudu su tavim, nusidėjėliai, gyvi vaikštom, o šis nekaltas vaikas čia guli?

KUNIGAS

Nė vienas nežino nei dienos, nei valandos, kada išsipildys Jo valia. Nes yra pasakyta, kad be Jo aukščiausios valios nė plaukas nuo galvos nenukris.

I DUOBKASYS

Lėktuvų bombos tai jau tikrai be Jo valios krinta.

KUNIGAS

Nepiktžodžiauk prie kapo, kuris dievo vardu tapo ką tik pašventintas.

I DUOBKASYS

Tu pašventinai šitą kapą. O tavo brolis anoj pusėj pašventino bombą, kuri štai ką padarė. (Rodo aplink) O ir lakūnas, sėsdamas į mašiną su šiuo baisiu kroviniu, tikrai ištarė „dieve, padėk“, o gal dar ir persižegnojo. (Pamatęs ateinantį kareivį) O štai dar viena auka.

VYRAS skubiai įeina pro vartelius ir, kaip stabo ištiktas, sustoja. Klaikiu žvilgsniu dairosi aplinkui. Jis vienplaukis, plaukai sušiaušti, atsilapojusi kareiviška milinė, netikru žingsniu artinasi prie kapo