I DUOBKASYS

Aš šituos dalykus gerai pažįstu... Fronte, būdavo, kai tik prasideda pragaras, žiūrėk, kuris silpnesnės galvos, ir ima kvatoti. Tai ir šauk sanitarą. Su juo jau baigta. Ginklą tuojau atimdavom, nes, ko gera, į savus ims pyškint.

II DUOBKASYS

O šiai ir kunigas su krapyla.

Varteliuose pasirodo Kunigas, kamža apsivilkęs, tarno lydimas

Kapus šventina.

I DUOBKASYS

Šis kapas už jo krapylą šventesnis.

KUNIGAS priėjęs prie kapelio, daro kryžiaus ženklą

Pater noster... (Kurį laiką meldžiasi tyliai) Erue, Domine, animam eam. (Šlaksto kapelį ir vėl meldžiasi tyliai)

I duobkasys, atsirėmęs į kastuvą, su ironiška šypsena stebi.

II duobkasys, maldingai nulenkęs galvą, dalyvauja apeigose

KUNIGAS garsiai

Requiem aeternam dona eis, Domine,

Et lux perpetua luceat eis.

Requiescant in pace. (Peržegnoja kapą)

TARNAS

Amen.

KUNIGAS

Už velionės vėlę sukalbėsite triskart „Amžiną atilsį“.

I DUOBKASYS

Che... Mums? Mums už ją melstis? Kunige, sakyk, kodėl mudu su tavim, nusidėjėliai, gyvi vaikštom, o šis nekaltas vaikas čia guli?

KUNIGAS

Nė vienas nežino nei dienos, nei valandos, kada išsipildys Jo valia. Nes yra pasakyta, kad be Jo aukščiausios valios nė plaukas nuo galvos nenukris.

I DUOBKASYS

Lėktuvų bombos tai jau tikrai be Jo valios krinta.

KUNIGAS

Nepiktžodžiauk prie kapo, kuris dievo vardu tapo ką tik pašventintas.

I DUOBKASYS

Tu pašventinai šitą kapą. O tavo brolis anoj pusėj pašventino bombą, kuri štai ką padarė. (Rodo aplink) O ir lakūnas, sėsdamas į mašiną su šiuo baisiu kroviniu, tikrai ištarė „dieve, padėk“, o gal dar ir persižegnojo. (Pamatęs ateinantį kareivį) O štai dar viena auka.

VYRAS skubiai įeina pro vartelius ir, kaip stabo ištiktas, sustoja. Klaikiu žvilgsniu dairosi aplinkui. Jis vienplaukis, plaukai sušiaušti, atsilapojusi kareiviška milinė, netikru žingsniu artinasi prie kapo