Scenovaizdis kaip pirmame paveiksle, tik daro šiurpaus sunaikinimo įspūdį: priešakinė namelio pusė bombos nunešta, medelio tik stiebo liekanos, aplink iššvaistyti griuvėsiai: sienojų gabalai, lango rėmo dalis, kelios raudonos plytos, vietoje gėlių lysvelės – kapelis su nedideliu mediniu kryžium. Atvira kambario dalis: galinėj sienoj durys, dešinėje vaiko lovytė, kairėj siuvamoji mašina su nuskeltu stalo kraštu

Du duobkasiai su priešlėktuvinės apsaugos raiščiais ant rankovių tvarko kapelį

I DUOBKASYS rašo kryžiuje

... rių metų. Devyne-rių me-tų. Atnešk dar tą vazoną su eglaite. Papuošime mergaitei kapą...

II DUOBKASYS neša araukariją

Eglaitė, tur būt, per stebuklą išliko... Viskas aplink nuniokota, o ji sveika, kaip niekur nieko...

I DUOBKASYS

Jau verčiau mergaitė būtų per stebuklą išlikusi.

II DUOBKASYS

Abi šalimais pavirtusios... Ir laistyklėlė čia pat... Tur būt, ją laistė...

I DUOBKASYS

Ech, gaila mergiščios...

II DUOBKASYS

Iš visų vienuolikos, kur mudu palaidojom, nė vieno nebuvo taip gaila.

I DUOBKASYS

Suaugusio žmogaus, ko jo gailėti. Jei jis vargšas, tai jam gyvenimas ir taip iki gyvo kaulo daėdė, o jei magnatas, tai jam taip ir reikia, čia mirtis lengva – žybt. ir nebėr. Va kai sužeidžia, tai blogiau. Vaikštai paliegęs tarp sveikųjų, ir apmaudas ima. Nei tu sau, nei kitiems reikalingas... Taip ir norisi kartais, kad bomba į patį viršugalvį trenktų... O mergiščios gaila... Ir motinos gaila... Matei, kaip ji, vargšė...

II DUOBKASYS

Aš stebiuosi, kaip ji taip gali... Mano boba – rėktų, draskytųsi, o ji tyli... Vardą, metus pasakė... Rami... Lyg tai ne jos duktė...

I DUOBKASYS

Ech... Aš tau niekad nepalinkėčiau tokio ramumo... Jai, vargšei, čia (rodo į galvą) susimaišė... Ar tu pastebėjai jos šypseną, kai sanitarė ją vedė į vidų...

II DUOBKASYS

Akys... Akys tokios klaikios buvo...

I DUOBKASYS

Aš šituos dalykus gerai pažįstu... Fronte, būdavo, kai tik prasideda pragaras, žiūrėk, kuris silpnesnės galvos, ir ima kvatoti. Tai ir šauk sanitarą. Su juo jau baigta. Ginklą tuojau atimdavom, nes, ko gera, į savus ims pyškint.

II DUOBKASYS

O šiai ir kunigas su krapyla.

Varteliuose pasirodo Kunigas, kamža apsivilkęs, tarno lydimas

Kapus šventina.

I DUOBKASYS

Šis kapas už jo krapylą šventesnis.

KUNIGAS priėjęs prie kapelio, daro kryžiaus ženklą

Pater noster... (Kurį laiką meldžiasi tyliai) Erue, Domine, animam eam. (Šlaksto kapelį ir vėl meldžiasi tyliai)

I duobkasys, atsirėmęs į kastuvą, su ironiška šypsena stebi.

II duobkasys, maldingai nulenkęs galvą, dalyvauja apeigose

KUNIGAS garsiai

Requiem aeternam dona eis, Domine,

Et lux perpetua luceat eis.

Requiescant in pace. (Peržegnoja kapą)

TARNAS

Amen.

KUNIGAS

Už velionės vėlę sukalbėsite triskart „Amžiną atilsį“.

I DUOBKASYS

Che... Mums? Mums už ją melstis? Kunige, sakyk, kodėl mudu su tavim, nusidėjėliai, gyvi vaikštom, o šis nekaltas vaikas čia guli?

KUNIGAS

Nė vienas nežino nei dienos, nei valandos, kada išsipildys Jo valia. Nes yra pasakyta, kad be Jo aukščiausios valios nė plaukas nuo galvos nenukris.

I DUOBKASYS

Lėktuvų bombos tai jau tikrai be Jo valios krinta.

KUNIGAS

Nepiktžodžiauk prie kapo, kuris dievo vardu tapo ką tik pašventintas.

I DUOBKASYS

Tu pašventinai šitą kapą. O tavo brolis anoj pusėj pašventino bombą, kuri štai ką padarė. (Rodo aplink) O ir lakūnas, sėsdamas į mašiną su šiuo baisiu kroviniu, tikrai ištarė „dieve, padėk“, o gal dar ir persižegnojo. (Pamatęs ateinantį kareivį) O štai dar viena auka.

VYRAS skubiai įeina pro vartelius ir, kaip stabo ištiktas, sustoja. Klaikiu žvilgsniu dairosi aplinkui. Jis vienplaukis, plaukai sušiaušti, atsilapojusi kareiviška milinė, netikru žingsniu artinasi prie kapo

Žmonės gerieji, sakykite, už ką?

KUNIGAS

Dievas baudžia mus už didelius nusidėjimus mūsų. Pilnos aikštės, pilni sodai naujų kapų. Žmonės žūsta be paskutinio palaiminimo.

VYRAS sukniumba ant kapo

Pupa mano, mažyte mano... Kam tu ką bloga padarei?

KUNIGAS

Nurimk, sūnau. Visi esame Jo aukščiausioje valioje.

VYRAS

Staiga pašoksta, pasikeitusiu, klaikiu žvilgsniu žiūri aukštyn

O aš žinau... Taip, aš žinau. Tai Heschenas... Heschenas man atkeršijo. Akis už akį, dantis už dantį. Už kiekvieną smūgį mes atsakysime dvigubu smūgiu. Juk taip šventame rašte pasakyta? Bet, žinotum tamsta, kaip aš jam taikliai... į nugarą. Negyvai. Vietoje nudėjau.

KUNIGAS

Sukaupk savo protą ir melskis. Nužudei, tėvynę gindamas – dievas tau atleis.

VYRAS neklausydamas, pro ašaras

Vili, koks tu žiaurus, juk pats žinai, kad aš nenorėjau...

Pasigirsta išgąstingas sirenų kaukimas ir varpų dūžiai

TARNAS

Oro pavojus, bėkime.

II DUOBKASYS

Slėpkimės.

KUNIGAS

Atgailaukite nuodėmes. Dievo bausmė artinasi.

I DUOBKASYS

Bent į bombonešius dievo jūs nepainiokit.

KUNIGAS bando vesti Vyrą, bet šis tvirtai laikosi vietoje

Sūnau, slėpkimės, priešo bombonešiai atlekia. Čia tuojau šventoriuje slėptuvė. Skubėkime. (Skubiai nueina. Paskui jį tarnas ir II duobkasys)

I DUOBKASYS

Vargdieni, tai tavo dukterį mes čia pakasėm... O gal vis dėlto į šventoriaus slėptuvę? A? (Vyras nejuda) Neini? Kai didi nelaimė prispaudžia, tai žmogui vis tiek. (Nueina murmėdamas, su kastuvu rankoje)

Pasigirsta lėktuvų ūžesys ir sprogimai, kurie susimaišo su sirenų kaukimu ir varpų dūžiais į vieną šiurpų gausmą. Netolimo gaisro pašvaistė raudona spalva nudažo griuvėsius. Vyras, nekreipdamas dėmesio į aplinką, žiūri, įbedęs akis į kapą

Kambarėlio sienoje atsidaro durys, ir lėtu žingsniu išeina Žmona, balta dukters suknele nešina. Sėda prie mašinos, taisosi siūti ir pusbalsiu niūniuoja kažkokią neaiškią melodiją

VYRAS triukšmui tilstant, išgirdęs siuvamos mašinos garsą, pašoksta ir skubiai žengia namelio link. Jo veidas blaivėja. Pamatęs Žmoną

Nendrele... Dieve... Ji čia... (Garsiau) Nendrele!

ŽMONA nežiūrėdama į jį

Be reikalo... Aš seniai sakiau, kad be reikalo mes ją išleidome. (Aplink triukšmas tilsta, sirenos nustoja kaukusios) Čia taip ramu dabar. Aš jai sakiau, palauk, kol tėvelis sugrįš. O ji – ne ir ne... Ji tokia atkakli mergaitė.

VYRAS priėjęs prie jos

Nendrele. Vargše tu mano...

ŽMONA žvilgterėjusi į jį abejingomis akimis

Čia kareiviams draudžiama vaikščioti. Draudžiama, ar tamsta girdi? Čia trys girti kareiviai buvo peržengę sieną, tai jiems teko už tai.

VYRAS

Žmonele mano mieloji, argi tu manęs nebepažįsti? (Bando ją apkabinti) Čia aš, tavo Dziuka.

ŽMONA akylai į jį pažiūri ir keliasi

Dziuka, sakai... Jis tuojau sugrįš... Pupa sakė, kad jis kiekvieną dieną gali sugrįžti. Ji vis meldžiasi ir meldžiasi už tave. Kokia ji juokinga, ta mūsų Pupa... (Tyliai juokiasi)

BALSAS už gyvatvorės

Žmonės! Bėkite! Priešas ateina. Skubiai kraustykitės! Priešas ateina. Žmonės! (Tolsta)

VYRAS

Eikime, Nendrele, iš čia. (Atsargiai apkabinąs, iš lėto ją veda. Žmona laiko rankoje suknelę)

ŽMONA atsimindama pamėgdžioja svetimą balsą

„Čia gera gyventi, tik bent kiek nuobodu.