Žmonės gerieji, sakykite, už ką?

KUNIGAS

Dievas baudžia mus už didelius nusidėjimus mūsų. Pilnos aikštės, pilni sodai naujų kapų. Žmonės žūsta be paskutinio palaiminimo.

VYRAS sukniumba ant kapo

Pupa mano, mažyte mano... Kam tu ką bloga padarei?

KUNIGAS

Nurimk, sūnau. Visi esame Jo aukščiausioje valioje.

VYRAS

Staiga pašoksta, pasikeitusiu, klaikiu žvilgsniu žiūri aukštyn

O aš žinau... Taip, aš žinau. Tai Heschenas... Heschenas man atkeršijo. Akis už akį, dantis už dantį. Už kiekvieną smūgį mes atsakysime dvigubu smūgiu. Juk taip šventame rašte pasakyta? Bet, žinotum tamsta, kaip aš jam taikliai... į nugarą. Negyvai. Vietoje nudėjau.

KUNIGAS

Sukaupk savo protą ir melskis. Nužudei, tėvynę gindamas – dievas tau atleis.

VYRAS neklausydamas, pro ašaras

Vili, koks tu žiaurus, juk pats žinai, kad aš nenorėjau...

Pasigirsta išgąstingas sirenų kaukimas ir varpų dūžiai

TARNAS

Oro pavojus, bėkime.

II DUOBKASYS

Slėpkimės.

KUNIGAS

Atgailaukite nuodėmes. Dievo bausmė artinasi.

I DUOBKASYS

Bent į bombonešius dievo jūs nepainiokit.

KUNIGAS bando vesti Vyrą, bet šis tvirtai laikosi vietoje

Sūnau, slėpkimės, priešo bombonešiai atlekia. Čia tuojau šventoriuje slėptuvė. Skubėkime. (Skubiai nueina. Paskui jį tarnas ir II duobkasys)

I DUOBKASYS

Vargdieni, tai tavo dukterį mes čia pakasėm... O gal vis dėlto į šventoriaus slėptuvę? A? (Vyras nejuda) Neini? Kai didi nelaimė prispaudžia, tai žmogui vis tiek. (Nueina murmėdamas, su kastuvu rankoje)

Pasigirsta lėktuvų ūžesys ir sprogimai, kurie susimaišo su sirenų kaukimu ir varpų dūžiais į vieną šiurpų gausmą. Netolimo gaisro pašvaistė raudona spalva nudažo griuvėsius. Vyras, nekreipdamas dėmesio į aplinką, žiūri, įbedęs akis į kapą

Kambarėlio sienoje atsidaro durys, ir lėtu žingsniu išeina Žmona, balta dukters suknele nešina. Sėda prie mašinos, taisosi siūti ir pusbalsiu niūniuoja kažkokią neaiškią melodiją

VYRAS triukšmui tilstant, išgirdęs siuvamos mašinos garsą, pašoksta ir skubiai žengia namelio link. Jo veidas blaivėja. Pamatęs Žmoną

Nendrele... Dieve... Ji čia... (Garsiau) Nendrele!

ŽMONA nežiūrėdama į jį

Be reikalo... Aš seniai sakiau, kad be reikalo mes ją išleidome. (Aplink triukšmas tilsta, sirenos nustoja kaukusios) Čia taip ramu dabar. Aš jai sakiau, palauk, kol tėvelis sugrįš. O ji – ne ir ne... Ji tokia atkakli mergaitė.

VYRAS priėjęs prie jos

Nendrele. Vargše tu mano...

ŽMONA žvilgterėjusi į jį abejingomis akimis

Čia kareiviams draudžiama vaikščioti. Draudžiama, ar tamsta girdi? Čia trys girti kareiviai buvo peržengę sieną, tai jiems teko už tai.

VYRAS

Žmonele mano mieloji, argi tu manęs nebepažįsti? (Bando ją apkabinti) Čia aš, tavo Dziuka.

ŽMONA akylai į jį pažiūri ir keliasi

Dziuka, sakai... Jis tuojau sugrįš... Pupa sakė, kad jis kiekvieną dieną gali sugrįžti. Ji vis meldžiasi ir meldžiasi už tave. Kokia ji juokinga, ta mūsų Pupa... (Tyliai juokiasi)

BALSAS už gyvatvorės

Žmonės! Bėkite! Priešas ateina. Skubiai kraustykitės! Priešas ateina. Žmonės! (Tolsta)

VYRAS

Eikime, Nendrele, iš čia. (Atsargiai apkabinąs, iš lėto ją veda. Žmona laiko rankoje suknelę)

ŽMONA atsimindama pamėgdžioja svetimą balsą

„Čia gera gyventi, tik bent kiek nuobodu.