Kambarėlio sienoje atsidaro durys, ir lėtu žingsniu išeina Žmona, balta dukters suknele nešina. Sėda prie mašinos, taisosi siūti ir pusbalsiu niūniuoja kažkokią neaiškią melodiją

VYRAS triukšmui tilstant, išgirdęs siuvamos mašinos garsą, pašoksta ir skubiai žengia namelio link. Jo veidas blaivėja. Pamatęs Žmoną

Nendrele... Dieve... Ji čia... (Garsiau) Nendrele!

ŽMONA nežiūrėdama į jį

Be reikalo... Aš seniai sakiau, kad be reikalo mes ją išleidome. (Aplink triukšmas tilsta, sirenos nustoja kaukusios) Čia taip ramu dabar. Aš jai sakiau, palauk, kol tėvelis sugrįš. O ji – ne ir ne... Ji tokia atkakli mergaitė.

VYRAS priėjęs prie jos

Nendrele. Vargše tu mano...

ŽMONA žvilgterėjusi į jį abejingomis akimis

Čia kareiviams draudžiama vaikščioti. Draudžiama, ar tamsta girdi? Čia trys girti kareiviai buvo peržengę sieną, tai jiems teko už tai.

VYRAS

Žmonele mano mieloji, argi tu manęs nebepažįsti? (Bando ją apkabinti) Čia aš, tavo Dziuka.

ŽMONA akylai į jį pažiūri ir keliasi

Dziuka, sakai... Jis tuojau sugrįš... Pupa sakė, kad jis kiekvieną dieną gali sugrįžti. Ji vis meldžiasi ir meldžiasi už tave. Kokia ji juokinga, ta mūsų Pupa... (Tyliai juokiasi)

BALSAS už gyvatvorės

Žmonės! Bėkite! Priešas ateina. Skubiai kraustykitės! Priešas ateina. Žmonės! (Tolsta)

VYRAS

Eikime, Nendrele, iš čia. (Atsargiai apkabinąs, iš lėto ją veda. Žmona laiko rankoje suknelę)

ŽMONA atsimindama pamėgdžioja svetimą balsą

„Čia gera gyventi, tik bent kiek nuobodu.