Ar ne tiesa?“ Koks jis juokingas, tas ponaitis. O kodėl tu jo nenudūrei? (Vėl pamėgdžioja) „Namelis su sodeliu“... Cha-cha-cha... O ožkytė pabėgo... Tokia balta balta mažytė ožkytė... būdavo, iš rankų žolę ima... (Praeinant jiems abiem pro kapą, jos veidas staiga darosi niūrus. Praėjus sustoja ir įsakmiai aiškina vyrui) Žinai. Dziuka, kunigas čia vaikščioja... Tik dabar, mačiau pro langą, jis išėjo... (Paslaptingai) Jie nori nupirkti mūsų sodelį kapinėms. Karo našlaičių kapinėms. Mes pigiai neatiduokim. Girdi... Dabar galima gerai uždirbti.

VYRAS vėl ją apkabinęs, veda

Skubėkime, Nendrele...

ŽMONA paėjus kiek, sustoja

Palauk, ogi aš pamiršau vynuogių kerus pridengti. Greit ims šoluoti, o kerai neapdengti. (Išsilaisvina ir grįžta atgal)

VYRAS ją sulaikydamas

Mieloji, eikime iš čia...

ŽMONA klusniai duodasi vedama

Sakai, eikime pas Pupą? (Abu išeina pro vartelius. Žmona laiko suknytę taip, lyg mergaitę vestųsi)

BALSAS už gyvatvorės

Žmonės! Skubiai kraustykitės... Tuojau priešas bus čia.

UŽDANGA

Šeštas paveikslas

Kambarys uosto viešbuty. Vyras, taip pat apsivilkęs, kaip prologe, sėdi prie lovos, kurioj guli Žmona. Ant staliuko vaistai. Langai apšalę

ŽMONA

Ar šaltis nemažėja?

VYRAS

Šalta, bet jau daug mažiau...

ŽMONA

Ir mūsų kambary, rodos, šiandie nebe taip šalta...

VYRAS

Šiandie čia jau galima kentėti.

ŽMONA

Prie visų nelaimių ir gamta šįmet prispaudė žmones. (Užsikosti) O-i...

VYRAS prilaikydamas jos galvą

Nekalbėk, Nendrele, tau kenkia.

ŽMONA

Gert...

VYRAS ima stiklinę ir duoda, bet greit vėl ją atitraukia

Kad jį kur, vėl įšalo. Aš tuojau, Nendrele... (Išbėga. Jam išėjus, Žmona tyliai dejuoja. Grįžta su arbata) Štai šeimininkė tau siunčia... (Girdo iš šaukštuko) Tik pasveik, mažyte... Tuoj pavasaris... Orai atšils... Darbo kur nors gausiu... Kur nors prie sodininko... Bus lengviau. Tik greičiau sveik, Nendrele.

ŽMONA

Sakei, šeimininkė siunčia...

VYRAS

Taip, taip, ji... klausė apie tavo sveikatą.

ŽMONA

Yra ir gerų žmonių pasauly...

VYRAS

Daug... Labai daug gerų žmonių... Ir visi kiti neblogi, tik baisiai nelaimingi...

ŽMONA

Bet tu ruošiesi į teatrą. Eik... Man jau geriau. Aš viena pabūsiu.

VYRAS

Mane režisierius kvietė į generalinę repeticiją... Tai aš tik noriu nubėgti ir pasakyti, kad negalėsiu būti.

ŽMONA

Pabūk, Dziukeli... Pažiūrėk, kad teisingai mūsų gyvenimą parodytų...

VYRAS

O, jie parodys, Nendrele. Jie moka... Pamanyk, dabar milijonai tokių žmonių, kaip mes... Milijonai kenčia, o kiti milijonai laukia savo eilės... Pamatys, gal susipras. Gal pajus pasaulį apsėdusio pamišimo visą baisybę. Žmogaus protas nugalės pamišėlių tvaiką... Ir tada, Nendrele... tada ateis kitas, gražus pasaulis. Ir visi nelaimingieji nudžiugs, kad jų kančios turėjo prasmę, kad jos nebuvo veltui...

ŽMONA

Tai eik, mielasai...

Beldžiasi į duris

VYRAS

Kas dabar čia? Prašau.

MISS EUROPA II labai panaši į Miss I

O aš vis skubu ir skubu ir vis negaliu visko aprėpti...

VYRAS duodamas iš po savęs kėdę

Prašom sėstis, ponia šeimininke.

MISS II sėdasi

Ar ligonė jau geresnė?

ŽMONA

Ačiū... Jau man bent kiek geriau.

MISS II

Kaip tik laiku, kaip tik laiku. Žinote, aš nutariau padaryti čia kai kurių pakeitimų. Šis jūsų kambarys man pasidarė itin reikalingas. Matote tamstos, aš labai suprantu jūsų padėtį ir reiškiu visokią užuojautą, bet aš turiu apsidrausti nuo visokių eventualumų. Komitetas lig šiol mokėjo už jūsų kambarį, bet jo lėšos eina prie galo, o visuomenės dosnumas, praėjus pirmam susijaudinimui, taip pat atvėso. Tad suprantate patys, kad aš vien širdies balso negaliu klausyti. Tačiau aš taip pat nenoriu būti ir beširdė. Aš galiu savo nutarimą ir su švelninti. Čia tuojau žadėjo ateiti viena labai garbinga ponia. Ji turinti tamstai naudingą pasiūlymą. Jeigu su ja susitarsite, tai aš dar pagalvosiu. Suprantate tamstos, kokie dabar laikai. Nežinia, kas už dienos kitos gali su mumis atsitikti. Tad rūpintis savo reikalais yra šventa kiekvieno pareiga... Bet aš čia užtrukau, o man reikia nuolat skubėti. (Išeina)

Kurį laiką abu tyli

VYRAS

Tu verki, Nendrele... Nereikia... (Glosto jos galvą) Sakė ateisianti kažkokia ponia, gal kokį darbą pasiūlys... Susitvarkysime... Nereikia, Nendrele...

ŽMONA kosti

Vandens...

VYRAS vėl ją girdo iš šaukštelio

Tu visai nieku nesirūpink. Tu tik sveik ir sveik, Nendrele.

ŽMONA lengvai sudejuoja

Čia va... krūtinėj... dega ir dega...

VYRAS

Skauda tau... Ir vaistai kaip tyčia pasibaigė. Šiandien pat aš kur nors gausiu ir atnešiu.

Beldžiasi į duris

ŽMONA

Nereikia vaistų...

Vėl beldžiasi

VYRAS

Vėl kažkas laužiasi.

Įeina Ponia su ašara balse ir Don Alfonso II

PONIA

Don Alfonso, mes, tur būt, ne į tą numerį pataikėme.

DON ALFONSO

Atrodo, kad mes paklydome.

VYRAS

Ko tamstos ieškote?

PONIA

Autoriaus.

DON ALFONSO

Dramaturgo.

VYRAS

Taip, tamstos būsite pasiklydę. Čia negyvena nei vienas, nei kitas.

PONIA

Taip taip, dabar mes patys matom. Bet kur čia gyvena tas dramaturgas, kurio tragediją mūsų teatras ruošiasi rytoj parodyti?

VYRAS

Rytoj teatras rodys mūsų gyvenimą. Bet aš ne dramaturgas.

PONIA

Ach, suprantu, tai tamstos pirmas veikalas.

DON ALFONSO

Koks jaudinantis kuklumas!

PONIA

Visai teisingai pasakyta. Dideli talentai pasižymi tiesiog fenomenaliu kuklumu.

VYRAS

Čia mums šeimininkė kalbėjo apie vieną ponią, kuri man darbą pasiūlysianti. Tai bene tamstos būsite?

PONIA

Darbo? Tamstai darbo?

DON ALFONSO

Koks fenomenalus kuklumas!

PONIA

Tamstai kalbėti apie darbą? Tamsta kaip šiltųjų kraštų paukštis giesmininkas atskridai į mūsų pilkąjį kraštą, kad mus palinksmintumei savo talentu, kad nuskaidrintum mūsų vienodą ir nuobodų gyvenimą. O, mūsų tauta moka vertinti talentus.

DON ALFONSO

Ypač užsieninius talentus, aš pasakyčiau.

VYRAS

Mes tik nelaimingi emigrantai.

PONIA

Taigi taigi... Kokia baisi nelaimė ištiko jūsų tėvynę. Bet, kaip sakoma, nėra nelaimės, kuri kam nors laimės neatneštų. Štai ir mes negalėtume jūsų kūriniu pasidžiaugti, jeigu ne jūsų tėvynės nelaimė.

DON ALFONSO

Labai gerai ir teisingai pasakyta.

VYRAS

Taip... Jeigu ne šita visa beprotybė, kuri milijonams žmonių, tokių, kaip mes, sulaužė gyvenimą, suniokojo, sutrypė visa, kas ligi tol buvo su meile kurta,–taigi jei ne šis visas pamišimas, jokiam teatrui nebūtų prasmės mūsų gyvenimas rodyti.

PONIA

Mes štai, mūsų visuomenės elito atstovai, atėjome pareikšti tamstai mūsų dėkingumą.

DON ALFONSO

Taip sakant, iškilminga gratuliacija!

PONIA

Taip, atėjome jus pasveikinti ir pasiteirauti, ar tamstai patogu mūsų krašte, ar tamstai ko netrūksta, ir, reikalui esant, pasiūlyti mūsų paramą.

DON ALFONSO