Nurimk, Nendrele. Yra daug silpnų žmonių. Jie vargo niekad nematė. Didžios nelaimės jų niekad nepalietė, tad jie ir norėdami negalėtų atjausti viso skausmo, visų baisybių, kurios apniko žmoniją. Nurimk, Nendrele. Pasikeis laikai, ir šitie sukietėję žmonės jokios įtakos gyvenimui nebeturės. Niekas ginklais nebeprekiaus, niekas savo artimo nebeskriaus.

Tie, kurie kentėjo, sukurs naują, gražų pasaulį.

ŽMONA kiek palaukus

Dziukeli, paduok man Pupos suknytę.

VYRAS

Nereikia, brangioji, nereikia. Vėl imsi jaudintis.

ŽMONA

Dabar aš nebesijaudinsiu. Paduok. Ir sagtelę, kur man dovanojai, paduok. (Vyras lėtai atidaro komodą, išima iš ten prašomus daiktus ir labai prislėgtu veidu atiduoda žmonai. Žmona, paėmusi daiktus, juos paglamonėja ir dirbtinai tvirtu balsu) Tu ruošeisi į teatrą... Tai štai, eidamas užneši ten į komisą ir parduok. Nors čia šlifuotas stiklas, bet blizga kaip tikras deimantas, ir plienas labai panašus į platiną... Suknytė tikro šilko ir labai gražiai ir rūpestingai pasiūta... Gausi kiek nors,– pavalgyk, tu visai nusilpai, Dziukeli...

VYRAS

Sakai, parduoti... Gerai... Aš tau tuojau vaistų, Nendrele.

ŽMONA

Nereikia vaistų... Man jau geriau... Man daug geriau. Tai eik, brangusis.

VYRAS vyniodamas daiktus į popierių

Aš tuojau, Nendrele. Aš tik nubėgsiu pasakyti, kad negaliu.

ŽMONA

Pažiūrėk... Būtinai pažiūrėk, kad jie teisingai mūsų gyvenimą parodytų.

VYRAS bučiuoja į kaktą

Aš tuojau grįšiu, Nendrele.

ŽMONA

Dziukeli...

Vyras eina durų link ir sutinka Autorių

AUTORIUS labai prislėgtas, bet stengiasi laikytis, kalba tai ramiai, tai vėl jaudinasi

Pačią pabaigą reikės pakeisti.

AKTORĖ pakyla lovoj, kitu tonu, negu pirmiau

Ir vėl keisti?

AKTORIUS

Ir vėl viskas iš naujo?

AUTORIUS

Ne, tik pačią pabaigą. (Į aktorę) Ar tamsta vaidini Nendrelę?

AKTORĖ

Taip, aš.

AUTORIUS

Ar tamsta moki mirt?

AKTORĖ