Nurimk, Nendrele. Yra daug silpnų žmonių. Jie vargo niekad nematė. Didžios nelaimės jų niekad nepalietė, tad jie ir norėdami negalėtų atjausti viso skausmo, visų baisybių, kurios apniko žmoniją. Nurimk, Nendrele. Pasikeis laikai, ir šitie sukietėję žmonės jokios įtakos gyvenimui nebeturės. Niekas ginklais nebeprekiaus, niekas savo artimo nebeskriaus.

Tie, kurie kentėjo, sukurs naują, gražų pasaulį.

ŽMONA kiek palaukus

Dziukeli, paduok man Pupos suknytę.

VYRAS

Nereikia, brangioji, nereikia. Vėl imsi jaudintis.

ŽMONA

Dabar aš nebesijaudinsiu. Paduok. Ir sagtelę, kur man dovanojai, paduok. (Vyras lėtai atidaro komodą, išima iš ten prašomus daiktus ir labai prislėgtu veidu atiduoda žmonai. Žmona, paėmusi daiktus, juos paglamonėja ir dirbtinai tvirtu balsu) Tu ruošeisi į teatrą... Tai štai, eidamas užneši ten į komisą ir parduok. Nors čia šlifuotas stiklas, bet blizga kaip tikras deimantas, ir plienas labai panašus į platiną... Suknytė tikro šilko ir labai gražiai ir rūpestingai pasiūta... Gausi kiek nors,– pavalgyk, tu visai nusilpai, Dziukeli...

VYRAS

Sakai, parduoti... Gerai... Aš tau tuojau vaistų, Nendrele.

ŽMONA

Nereikia vaistų... Man jau geriau... Man daug geriau. Tai eik, brangusis.

VYRAS vyniodamas daiktus į popierių

Aš tuojau, Nendrele. Aš tik nubėgsiu pasakyti, kad negaliu.

ŽMONA

Pažiūrėk... Būtinai pažiūrėk, kad jie teisingai mūsų gyvenimą parodytų.

VYRAS bučiuoja į kaktą

Aš tuojau grįšiu, Nendrele.

ŽMONA

Dziukeli...

Vyras eina durų link ir sutinka Autorių

AUTORIUS labai prislėgtas, bet stengiasi laikytis, kalba tai ramiai, tai vėl jaudinasi

Pačią pabaigą reikės pakeisti.

AKTORĖ pakyla lovoj, kitu tonu, negu pirmiau

Ir vėl keisti?

AKTORIUS

Ir vėl viskas iš naujo?

AUTORIUS

Ne, tik pačią pabaigą. (Į aktorę) Ar tamsta vaidini Nendrelę?

AKTORĖ

Taip, aš.

AUTORIUS

Ar tamsta moki mirt?

AKTORĖ

Mirt? Kaip čia pasakius, scenoje, kai reikia, moku.

AUTORIUS

Ne scenoje, bet gyvenime. Visai paprastai ir nuostabiai gražiai.

AKTORĖ

Gražiai mirti?

AUTORIUS

Taip. Taip, kaip Nendrelė mirė.

AKTORĖ

Ar ji mirė?

AKTORIUS T

amstos žmona mirė?

AUTORIUS

Taip. Ji jau mirė.

AKTORĖ

Vargšė Nendrelė. (Šluostosi ašaras)

AUTORIUS

Reikia tai parodyti, kad visas mūsų gyvenimas išeitų teisingas iki pat galo.

AKTORĖ

Tai kaipgi dabar mes? (Pro ašaras) Vaidindama aš taip su ja susigyvenau, ji – tartum aš.

REŽISIERIAUS BALSAS

Atidžiai klausykite ir viską įsidėmėkite.

ABU AKTORIAI

Mes klausome.

AUTORIUS į aktorę

Jūs gulite visai rami ir tyli. Aš siūlau jums vaistų, jūs visai nekreipiate į juos dėmesio. Ir staiga prabylate visai ramiu balsu, kaip sveika, kaip dar anuomet kalbėdavote. (Pakeitęs toną, žiūri prieš save su pusiau šypsena lūpose) Taip staiga atšilo, ir pieva taip greit sužaliavo... Pupa, eikime purienų pasiskinti. Pupyte, nebėk taip greit, nepalik savo mamos... Ir tu, Dziuka, vienas ilgai nedelsk... Netrukus ateik... (Vėl pakeitęs toną) Ir viskas.

AKTORĖ

Ir viskas.

AUTORIUS

Ir guli Nendrelė su vos pastebima šypsena ant lūpų. Ji visai visai kaip gyva. Nepabaigiamai gera ir... ir nuostabiai graži, kaip prieš dešimtį metų, kaip visuomet. (Tyli, paskui į aktorių) O tamsta mane vaidini?

AKTORIUS

Taip, aš vaidinu Zajončeką.

AUTORIUS

Štai kas... Dabar tamsta pažįsti mano gyvenimą. Žinai visas aplinkybes ir dabartinę mano padėtį, sakyk, kaip tamsta pasielgtum mano vietoj?

AKTORIUS

Nežinau.

AUTORIUS

Pagalvok tamsta. Kiekvieną iš mūsų gyvenimas laiko pririšęs daugybe gijų, ir staiga – didesnė pusė tų gijų trūksta. Kiek palaukus, trūksta ir likusios. Ir tik viena gijelė dar vos vos laiko. Na. pagalvok tamsta, aš kreipiuos į tamstą ne kaip į aktorių, bet kaip į žmogų.

AKTORIUS

Sunku man būtų atsakyti... Matote, aš tik vaidinu, o tamsta pats visa tai išgyvenai.

AUTORIUS

Kaip? Tai vaidinant neišgyvenama?

AKTORIUS

Na, žinoma, kiek to vaidybos menas reikalauja, tačiau vis dėlto toli gražu tai ne pats gyvenimas.

AUTORIUS lyg pats sau

Tai vis dėlto, sakote, negalima tikrąjį gyvenimą parodyti? Parodyti taip, kad visi pajustu, kad visi iki pat gelmių sudrebėtų.

AKTORIUS

Tai tik teatro meno idealas, bet jis, kaip ir visi idealai, nepasiekiamas.

AUTORIUS

Idealas, sakote... (Tvirtai) O tamsta ginklą su savim nešiojiesi?

AKTORIUS instinktyviai griebiasi už kišenės

Taip, nešioju.

AUTORIUS

Duok tamsta jį man.

AKTORIUS mašinaliai ištraukia pistoletą ir duoda

Tik atsargiai, užtaisytas.

AUTORIUS daro kelis žingsnius į šalį

Karo menas stipresnis už teatro meną. Jo negalima visoj baisybėj iš scenos parodyti. Tai, vadinasi, tik tie, kurių namus bombos griaus, kurių vaikus palangėse laidos, kurie, išbėgę į svetimas Šalis, skurde neteks savo artimųjų – tik tiems lemta pajusti visą pamišėlių bakchanalijos baisybę... O kiti? Kili kaip avinai, varomi į skerdyklą, kantriai lauks savo eilės... Uždarykite visus teatrus, nes jie nieko negali. Tėra tik vienas galingas karo veiksmų teatras. (Prideda pistoletą prie smilkinio)

AKTORĖ pašoka

Viešpatie, ką jūs darote?

AKTORIUS prišoka prie jo

Dėl dievo, nurimkite!

AUTORIUS