Bet tai jokiu būdu nebegalima.

DIREKTORIUS

Žinoma, būtų daug patogiau tai anksčiau padaryti, bet...

AUTORIUS

Taip taip – juk dabar visa tai praeitis.

DIREKTORIUS

... bet norint – galima ir per generalinę repeticiją šį tą padailinti. Šį tą išleisti, šį tą pridėti.

AUTORIUS

Tada pasidarytų netiesa. Juk tai, kas pasakyta, iš tikrųjų buvo. O to, kas buvo, dabar pakeisti niekas nebeįstengs. (Liūdnai) Taip taip... niekas nebeįstengs.

DIREKTORIUS

Tamsta kalbi apie gyvenimiškąją tikrovę, bet mums čia svarbu scena, taip sakant, meniškoji tikrovė, o ji yra rašytojo valioje. Rašytojas ją gali kaitaliot pagal savo norą.

AUTORIUS

Aš ne rašytojas.

DIREKTORIUS

Štai dar naujiena! Bet juk tamsta parašei dramą.

AUTORIUS

Tai ne drama.

DIREKTORIUS

Na, vadinkite tai pagaliau tragedija.

AUTORIUS

Tai ir ne tragedija.

DIREKTORIUS

Tai ką gi pagaliau mes turime čia tuojau vaidinti?

AUTORIUS

Tai mano gyvenimas.

DIREKTORIUS

Na, vadinkite tai pagaliau gyvenimu. Bet to gyvenimo autorius esi tamsta.

AUTORIUS

Autorius, jus sakote? (Liūdnai šypsodamasis) O ne! Mano gyvenimo paskutinių mėnesių autoriai buvo kiti.

REŽISIERIUS

Visai teisingai.

DIREKTORIUS

Štai jums dar naujiena. Man atrodo, kad aš Šia jau nieko nesuprantu.

AUTORIUS

Tai aš jau galėsiu eiti?

DIREKTORIUS

Palaukite tamsta... vieną minutėlę. Man vis dėlto, kaip teatro direktoriui, įdomu sužinoti bent, kokios mintys, kokios idėjos bus keliamos šitame mūsų vaidinime?

AUTORIUS

Jokių.

DIREKTORIUS

Kaip tai jokių? Kaip liepsite tai suprasti?

AUTORIUS

Mes, maži žmonės, nei savo minčių, nei savo idėjų neturime.

DIREKTORIUS

Palauk tamsta... tai kuo jūs gyvenimą užpildote, kuo jūs galvojate?

AUTORIUS

Gyvenimą mes užpildome darbu, o galvojame svetimomis mintimis. Mes tikime tuo, ką mums laikraščiai parašo, radijas pasako. Už mus galvoja kiti.

DIREKTORIUS