Bet tai jokiu būdu nebegalima.

DIREKTORIUS

Žinoma, būtų daug patogiau tai anksčiau padaryti, bet...

AUTORIUS

Taip taip – juk dabar visa tai praeitis.

DIREKTORIUS

... bet norint – galima ir per generalinę repeticiją šį tą padailinti. Šį tą išleisti, šį tą pridėti.

AUTORIUS

Tada pasidarytų netiesa. Juk tai, kas pasakyta, iš tikrųjų buvo. O to, kas buvo, dabar pakeisti niekas nebeįstengs. (Liūdnai) Taip taip... niekas nebeįstengs.

DIREKTORIUS

Tamsta kalbi apie gyvenimiškąją tikrovę, bet mums čia svarbu scena, taip sakant, meniškoji tikrovė, o ji yra rašytojo valioje. Rašytojas ją gali kaitaliot pagal savo norą.

AUTORIUS

Aš ne rašytojas.

DIREKTORIUS

Štai dar naujiena! Bet juk tamsta parašei dramą.

AUTORIUS

Tai ne drama.

DIREKTORIUS

Na, vadinkite tai pagaliau tragedija.

AUTORIUS

Tai ir ne tragedija.

DIREKTORIUS

Tai ką gi pagaliau mes turime čia tuojau vaidinti?

AUTORIUS

Tai mano gyvenimas.

DIREKTORIUS

Na, vadinkite tai pagaliau gyvenimu. Bet to gyvenimo autorius esi tamsta.

AUTORIUS

Autorius, jus sakote? (Liūdnai šypsodamasis) O ne! Mano gyvenimo paskutinių mėnesių autoriai buvo kiti.

REŽISIERIUS

Visai teisingai.

DIREKTORIUS

Štai jums dar naujiena. Man atrodo, kad aš Šia jau nieko nesuprantu.

AUTORIUS

Tai aš jau galėsiu eiti?

DIREKTORIUS

Palaukite tamsta... vieną minutėlę. Man vis dėlto, kaip teatro direktoriui, įdomu sužinoti bent, kokios mintys, kokios idėjos bus keliamos šitame mūsų vaidinime?

AUTORIUS

Jokių.

DIREKTORIUS

Kaip tai jokių? Kaip liepsite tai suprasti?

AUTORIUS

Mes, maži žmonės, nei savo minčių, nei savo idėjų neturime.

DIREKTORIUS

Palauk tamsta... tai kuo jūs gyvenimą užpildote, kuo jūs galvojate?

AUTORIUS

Gyvenimą mes užpildome darbu, o galvojame svetimomis mintimis. Mes tikime tuo, ką mums laikraščiai parašo, radijas pasako. Už mus galvoja kiti.

DIREKTORIUS

Bet juk tai baisu. Nei minčių, nei idėjų, tušti gyvenimo vaizdeliai. Nė vienas teatras nerizikuotų tokio dalyko statyti. Nė vienas rašytojas neišdrįstų tokio dalyko teatrui siūlyti.

AUTORIUS

Matote... Matote, rašytojai patys dideli žmonės, ir rašo jie apie didelius. Jiems išeina arba dideli herojai, arba dideli niekšai. O mažo žmogaus gyvenimas, žinote patys, neįdomus, vienodas, panašus į milijonus kitų mažų žmonių gyvenimų. Koks rašytojas gali juo susidomėti?

DIREKTORIUS nervingai vaikšto po sceną

Na, aš pasakysiu tamstoms, mes turėsime pilką ir nuobodų spektaklį.

AUTORIUS

Jūs man atleiskite, toks jau mūsų gyvenimas... Ligonė manęs laukia. Aš nešu jai vaistų. Sudiev.

REŽISIERIUS

Jokių pageidavimų dėl paskutinio veiksmo?

AUTORIUS graibosi kišenėse

Taip taip... Aš atnešiau... Štai čia viskas iki paskutinės valandos.

Režisierius griebia lapelius ir atidžiai juos peržiūrinėja. Autorius išeina

DIREKTORIUS

Na ir autorius, aš tamstai pasakysiu. Keistas... Labai keistas žmogus.

REŽISIERIUS

Mums viskas atrodo keista, kas nors per vieną centimetrą nukrypsta nuo mūsų įprastinės linijos. Tokių keistuolių dabar milijonai.

DIREKTORIUS išeidamas

Pažiūrėsime... Kas čia išeis iš jūsų spektaklio.

REŽISIERIUS suploja delnais

Pradedame generalinę repeticiją! Uždangą! Duokite uždangą!

Uždanga nusileidžia ir vėl tuoj pakyla. Rodomas „Generalinės repeticijos“ pirmasai paveikslas

Pirmas paveikslas

Priemiesčio namelis. Kairėj gyvatvorė nuo gatvės, baltai su raudonu dažyti varteliai. Šalia tako sužydusios gėlės. Kairiame namelio kampe verandėlė ir įeinamosios durys. Priešakyje, namelio gale, langas. Lange stovi radijo aparatas. Prieš namelį, dešinėje, jauno medžio paunksnėj, siuvamoji mašina, už jos vaiskrūmiai, gilumoje jaunos obelys. Žmona derina dukrai suknelę

ŽMONA

Išaugai tu man, Pupa... Baisiai kiek medžiagos išeina. Gangreit kaip didelei.

DUKTĖ

Mamyte, aš jau greit būsiu visai visai didelė.

ŽMONA

Būsi, vaikuti... Man gera padėjėja išaugsi.

DUKTĖ

Aš visa, visa mamytei pasiūsiu.

ŽMONA

Gerai, Pupyte... Dabar ramiai stovėk. (Atsitraukusi porą žingsnių, gėrisi. Pusbalsiu) Kaip ji išsitiesė...

DUKTĖ

Ką sakai, mamyte?

ŽMONA

Sakau, kad labai graži suknelė išeis.

DUKTĖ

Ai, kaip graži... O poryt svečių ar bus?

ŽMONA

Bus, mažyte. Ir didelių, ir vaikų. Ir tu su nauja suknyte... Balta balta kaip ožkytė. Bus labai linksma. O savo dovanėlę ar jau baigei?

DUKTĖ

Dar tik vieną raidę – ir jau.

ŽMONA

Na, tai skubėk, vaikuti, nes reikia dar išskalbti, išglaistyti. Tėvelis labai apsidžiaugs. Jis tau irgi dovanėlę ruošia.

DUKTĖ

Ką, mamyte?

ŽMONA

Poryt sužinosi. Štai mes ir baigėme. (Nuvelka suknelę) Jau metas į mokyklą, Pupa.

DUKTĖ

Aš tuojau, mamyte. (Bėga durų link) Aš mamytei muziką užsuksiu. (Pribėgusi prie lango, įjungia radijo aparatą ir dingsta duryse) Žmona siuva ir klausosi