Priemiesčio namelis. Kairėj gyvatvorė nuo gatvės, baltai su raudonu dažyti varteliai. Šalia tako sužydusios gėlės. Kairiame namelio kampe verandėlė ir įeinamosios durys. Priešakyje, namelio gale, langas. Lange stovi radijo aparatas. Prieš namelį, dešinėje, jauno medžio paunksnėj, siuvamoji mašina, už jos vaiskrūmiai, gilumoje jaunos obelys. Žmona derina dukrai suknelę

ŽMONA

Išaugai tu man, Pupa... Baisiai kiek medžiagos išeina. Gangreit kaip didelei.

DUKTĖ

Mamyte, aš jau greit būsiu visai visai didelė.

ŽMONA

Būsi, vaikuti... Man gera padėjėja išaugsi.

DUKTĖ

Aš visa, visa mamytei pasiūsiu.

ŽMONA

Gerai, Pupyte... Dabar ramiai stovėk. (Atsitraukusi porą žingsnių, gėrisi. Pusbalsiu) Kaip ji išsitiesė...

DUKTĖ

Ką sakai, mamyte?

ŽMONA

Sakau, kad labai graži suknelė išeis.

DUKTĖ

Ai, kaip graži... O poryt svečių ar bus?

ŽMONA

Bus, mažyte. Ir didelių, ir vaikų. Ir tu su nauja suknyte... Balta balta kaip ožkytė. Bus labai linksma. O savo dovanėlę ar jau baigei?

DUKTĖ

Dar tik vieną raidę – ir jau.

ŽMONA

Na, tai skubėk, vaikuti, nes reikia dar išskalbti, išglaistyti. Tėvelis labai apsidžiaugs. Jis tau irgi dovanėlę ruošia.

DUKTĖ

Ką, mamyte?

ŽMONA

Poryt sužinosi. Štai mes ir baigėme. (Nuvelka suknelę) Jau metas į mokyklą, Pupa.

DUKTĖ

Aš tuojau, mamyte. (Bėga durų link) Aš mamytei muziką užsuksiu. (Pribėgusi prie lango, įjungia radijo aparatą ir dingsta duryse) Žmona siuva ir klausosi

Radijas kurį laiką groja karinį maršą. Staiga muzika nutraukiama ir daromas pranešimas: „Dėmesio! Dėmesio! Skubus pranešimas. Šį rytą du ginkluoti anos pusės kareiviai peržengė mūsų vakarų sieną, įeidami mūsų pusėn net devyniolika metrų. Mūsų pasienio sargybos postoviams atidengus ugnį, įsibrovėliai pasitraukė. Vyriausybė ruošia griežtą protestą ir imasi atitinkamų priemonių, kad panašūs akiplėšiški mūsų teritorijos integralumo pažeidimai nebepasikartotų. Tai jau trečias kartas, kai prie mūsų sienos kartojasi provokatoriški žygiai. Nevykę anos pusės pasiaiškinimai, kad kareiviai buvę girti ir paklydę, nieko nebegali įtikinti. Atėjo metas pasakyti šiems ponams: Gana! Ir pasakyti tokia kalba, kad jie suprastų

Žmona priėjusi išjungia radiją

DUKTĖ pasiruošusi mokyklon su knygų kuprinėle už pečių ir su laistyklėle rankoj. Verandoj kurį laiką klausosi paskutinių pranešimo žodžių

Mamyte, kodėl girtiems kareiviams neleidžia vaikščioti per sieną?

ŽMONA

Tuščia jų, tų kareivių... Jau bėk, Pupyte, kad nepavėluotum.

DUKTĖ

Aš tuojau, mamyte, aš tėvelio gėlytę dar palaistysiu. (Laisto vazone spygliuotą medelį) Ar raukarija žydi?

ŽMONA

Araukarija, vaikuti.

DUKTĖ

Araukarija... Ar ji žydi?

ŽMONA

Ne, araukarija nežydi.

DUKTĖ

O kam tėvelis ja taip rūpinasi?

ŽMONA

Tai šiltųjų kraštų eglutė lepūnėlė... Be priežiūros ji tuojau nudžiūtų.

DUKTĖ

Aš ją šiandien dar palaistysiu.

ŽMONA

Pakaks, vaikuti... Jau bėk.

DUKTĖ

Aš jau, mamyte. (Pamačiusi atpūškuojančią Miss Europą) Ogi čia dabar kas?

MISS EUROPA labai pilna, senstelėjusio, tirštai dažyto veido moteriškos giminės žmogysta

O aš skubu ir skubu... Ir vis negaliu aprėpti.

ŽMONA

Labas rytas, panele.

MISS

Ar jau?

ŽMONA

Jau, panele.

MISS

O aš taip buvau susirūpinusi, ar suspėsite.

ŽMONA

Šiąnakt baigiau.

MISS

Kaip tik laiku, kaip tik laiku... Aš nutariau kartą baigti šią istoriją. Su vyrais reikia trumpai... Jie kartais – tai kaip maži vaikai. Žinote, taip tai kaip vantos lapas prilipo, o kai prie altoriaus – tai atatupstas. Girdi, po karo atidėkime... Labai ačiū, mano mielas. Šiuo reikalu aš jau pamokyta... Per praeitą karą atidėjau, tai tiek aną sveiką ir bemačiau. Ne, mano mielas, galite kariaut kiek jums lenda, bet pirma susitvarkyk. Vyrai iš prigimties destruktyvus elementas. Duok jiems valią, tai pasauly jokios tvarkos nebebus.

ŽMONA

Gal panelė malonėtų į vidų, apsivilktume.

MISS

Taip taip... Į vidų, apsivilksime... Aš labai skubu, aš visuomet turiu skubėti.

ŽMONA pastebėjusi tebežiopsančią dukrą

Mažyte, tu dar čia? Bėk greičiau į mokyklą. (Eina į vidų)

DUKTĖ

Aš jau, mamyte... Aš bėgte nubėgsiu. (Eina atsigrįždama)

VYRAS įeina pro vartelius

A, Pupa!

DUKTĖ

Tėtyte! Tėveliuk! (Apsikabina už kaklo ir bučiuoja) Aš tavo aurokariją jau palaisčiau.

VYRAS

Araukariją palaistei? Štai kokia gera man šeimininkė. Už tai aš tau va ką atnešiau. (Duoda vynuoges)

DUKTĖ

Ai, kokios gražios!

VYRAS

O paragauk, kokios skanios.

DUKTĖ deda vieną uogą į burną

Ai-ai – skanios. Gera šiltuose kraštuose, kur jos auga.

VYRAS

Dabar ir mes išmoksime jas auginti, kitąmet nuosavų turėsime.

DUKTĖ

Mes savo sodely?

VYRAS

Taip, Pupa. Ten, anoj pusėj namo, kur saulės atokaitoj kerai susodinti.

DUKTĖ

Ot bus gerai!

VYRAS

Nuo vynuogių vaikai labai auga. Tu turėsi jų daug daug valgyti ir išaugsi man didelė didelė.

DUKTĖ

Tėveliuk, aš jau dabar didelė. O kai būsiu dar labiau didelė, kai išaugsiu visai didelė, tai žinai, tėveli, kuo aš būsiu?

VYRAS

Kuo, Pupa?

DUKTĖ

Telegrafiste.

VYRAS

Puiku. Tada tu mane pavaduosi. Sutarta.

DUKTĖ

Tik aš vis pamirštu, kaip tas aparatas vadinasi, kur mums rodei.

VYRAS

Murza.

DUKTĖ