Tai buvo vidutinio ūgio, kresnas, plačiapetis vyrukas. Kadaise buvęs juodbruvas, dabar – šiek tiek pražilęs ir praplikęs, – keturių dešimčių metų vyras. Balsą turėjo visuomet užkimusį – pragertą, prarėktą balsą, šnypščiantį, gyvatišką tokį. Ranką jisai turėjo tikrai „pamačlyvą“. Nuo jo antausio retas kuris kalinys nenuvirsdavo. Antausius dalino jisai nesigailėdamas. Nesigailėjo jisai ir bato, smogdamas į užpakalį ar į priešakį. Dar labiau mėgdavo jisai pagalį. Einančius valgyti ar pavalgiusius, einančius į darbą ar grįžtančius, ar šiaip einančius į baraką ir išeinančius – jis paprastai, būdavo, savo vergus vis lazdos smūgiais pasitinka ir išlydi. Dar įdomiau jam išeidavo, kai jis su lazda įšokdavo į kalinių tarpą ir imdavo tarškinti į visas puses, nelyginant senųjų rusų bylinų koks bogatyrius, įsisukęs į nekrikštų tarpą.

Kartais jį lyg apatija apimdavo. Pristigdavo energijos bogatyriškai su lazda švaistytis. Tuomet liepdavo jisai katorgininkam sugulti kieme, vienam šalia kito, sausa ar purvas, – vis tiek. Tuomet jis, būdavo, vaikščioja per sugulusius ir drėbčioja lazda, kur kam pataikys. Kartais gi jisai ir šitokiam palyginti lengvam darbui karingos nuotaikos nebeturėdavo. Tuomet jis, būdavo, atsistoja šalia sugulusių ir laido į juos akmenis bei plytgalius. Kur kam akmuo pataikys, tas jį ir turi.

Kartais kalinius jisai paversdavo driežais, – liepdavo pilvu šliaužti per kiemą. Kartais – varlėmis: reikėdavo šokinėti. Kartais – fakyrais: reikėdavo ant vienos kojos tupėti. Šiuo atžvilgiu Vacelis buvo išradingas, – turėjo puikią fantaziją.

Iškilmingais gi atvejais Vacelis panaudodavo dar vieną ypatingą, lageryje gana populiarų, mušimo būdą, – juo naudojosi ir kiti galvažudžiai. Staigiu, stipriu, dažniausia netikėtu smūgiu per galvą katorgininką parmuša žemėn, liuoktelėja jam su kojomis ant krūtinės ir ima tenai šokinėti it ožys prieš kumelę. Rezultate paprastai būdavo – keli šonkauliai vis sukiurkinti.

Pradedant 1944 metais, lagerio valdžia, matyti, nujausdama būsimą atsakomybę, kartkartėmis sudarinėdavo įvairius dokumentus, įrodančius, kad lagery kaliniam nebuvo jau taip bloga. Kartas nuo karto duodavo kapam ir blokų viršininkam pasirašyti popierių, kuriame jie paliudydavo, kad jiem žinoma, jog lageryje kalinius mušti griežtai draudžiama! Pasirašyti kapai ir blokų viršininkai tai pasirašydavo, bet mušti – ir toliau rūpestingai mušė.

Kartą po tokio popiergalio pasirašymo garsus lageryje kapas Lukasikas [Lukasik], mušeika iš pusbernių, sugniužino vienam latviui kelis šonkaulius ir galvą praskėlė, jis buvo pristatytas prie latvių komandos, sudarytos iš buvusių latvių SS vyrų ir dabar patekusių į vokiečių katorgą, SS išlaikomą. Lukasikas turėjo tuos latvius drausmės pamokyti ir į paklusnumą vokiečių valdžiai grąžinti.

Lukasiko pamokytą latvį atnešė į ligoninę. Į ligoninės prausyklą, nieko pikta nemanydamas, užėjo ir pats mokytojas, Lukasikas. Susirinko tenai keletas kalinių-sanitarų ir ėmė olbyti Lukasiką, kaip jam ne gėda būti tokiu galvažudžiu. Atsirado tenai kažkaip ir Vacekas Kozlovskis, – užuosdavo jisai, kur muštynėm dvokia, nepraleisdavo progos. Tad ir dabar Vacius – kad kibs vargšui Lukasikui į sprandą!

– Ar tu nežinai, šunsnuki, kad mušti negalima? – gargaliuoja Vacius apsiputodamas, – aš tau parodysiu, šunų išjoda, kaip reikia mušti!

Na, ir parodė jis jam, kaip reikia mušti, – nepalyginamas meisteris gi jis buvo!

Taip kūlė jis tą vargšą, kad ligoninės sienos drebėjo!

Po to Lukasikas dvi savaiti kreivas vaikščiojo, kol išsilaižė, o išsilaižęs ėmė latvius mušti pagal Vaciaus pavyzdį...

Budelis Vacius buvo mėgėjas pilna to žodžio prasme.

Kai lagerio oficialūs budeliai turėjo per daug darbo, Vacius mielu noru eidavo jiem padėti ar juos pavaduoti, – pagal savo tarnybinę padėtį Vacius neprivalėjo tai daryti. Bet jis labai mėgo tą darbą. Kartais lagerio budeliai turėdavo „išvažiuojamąją sesiją“ – kviesdavo juos kur į provinciją vokiečių piliečiam paklusnumo pamokyti – ką nors viešai pakarti. Vacius visuomet važiuodavo savanoriu ir su savo instrumentais, – lagerio kartuves pats į vežimą pakraudavo.

1944 metais, pavasarį, lagerio valdžiai atsitiko kartą toks reikalas vieną merginą pakarti, – pakarti liepė gestapas, ją į lagerį pristatęs. Iki tol lageryje moterų nekardavo, tik vyrus. Prieš tokią naujieną net oficialūs budeliai susvyravo. Juo labiau, kad pakarti pasmerktoji lenkaitė buvo jauna ir graži, toks mielas sutvėrimėlis.

Tokiu gestapo nutarimu pasipiktinęs, pirmasis lagerio budelis, seniūnas Arno Lėmanas pareiškė:

– Jis esąs garbingas budelis, jis mergų nekoręs ir nekarsiąs!

Ir nėjo, latras, karti, – nieko jam valdžia nepadarė.

Antrasis lagerio budelis – antrasai seniūnas, Fricas Zelionkė [Fritz Selonke], vienas pačių gabiausių lagerio galvažudžių, suktas ir gudrus, jau prieš kelias dienas kažkur nusiraižė ranką, pririšo prie jos lentgalį ir pakabino viską po savo kaklu:

– Ranka, – sako, – skauda, negaliu karti, – virvės nepatempsiu!

Trečiasai budelis, oficialiai vadinamas pirmuoju lagerio darbininku – erster Vorarbeiter, nors faktinai visiškai nieko nedirbo, guli lovoje beviltiškai girtas. Trečią parą jis be paliovos samagoną laka. Laka ir vaitoja:

– Esą jam pilvas galvažudiškai skauda, – merginos karti jis negalįs!

Streikuoja visi trys budeliai, niekas neina merginos karti.

Visiškai nežinia, kaip valdžia būtų iš tokios bėdos išbridusi, jeigu Vaciaus nebūtų buvę pasaulyje.

Lenkaitę merginą vokiečių budeliai atsisakė karti, o Vacius – pakorė. Savo noru. Iš meilės tam darbui. Smagu jam buvo.

Vaciaus pavyzdžio paskatinti, vėliau moteris karti ėmė ir oficialieji budeliai.

Patys lenkai, pasikeitus politinėm aplinkybėm, Vaciaus karti neketino. Jie ketino jį gyvą į gabalėlius suplėšyti ir eksportinėm kiaulėm suliuobti. O Vacius patsai svajojo į tuomet dar būsimą nepriklausomą Lenkiją sugrįžti garbingu piliečiu. Jis buvo įsitikinęs esąs didelis lenkų patriotas.

1943 metų velykų naktį, pačiame vidunaktį, į miegamąjį ruimą, kur mes visi dūsavome ir kasėmės, atėjo Vacius, su šventėmis pasveikino. Jis esąs nutaręs, kad mum velykų proga kambaryje oro per maža, jis įleisiąs daugiau. Įsakė atidaryti langus.

Oro tikrai buvo mažoka. Be bloko viršininko žinios langai atidarinėti nebuvo galima.

Kol patalpa vėdinasi, Vacius stovi prie durų. Stovi ir pragertu, prarėktu balsu gieda lenkų patriotines giesmes, – jis buvo tuomet visiškai girtas.

– Ar jūs, kiauliasnukiai, įvertinat mano gerą širdį? – kreipiasi jisai į besikasančius katorgininkus. – Oro jum maža, aš jum langus atidariau. Aš kambarį vėdinu... Aš rūpinuos jūsų sveikata... Tiktai dėl jūsų aš čia stoviu, o jūs nesuprantat...

– Suprantam, Vaceli, įvertinam, įvertinam! – šaukiame mes jam iš lovų, – drožk toliau!

Vacius pro lovas nusibraškino kažkur į kambario galą. Patamsy surado, pažadino, ištempė iš lovos vieną kalinį, – jauną, gražų bernelį, ukrainietį nuo Lvovo. Vienmarškinį atsivedė prie durų. Baisiai Vaciui pagailo to bernelio. Ašarodamas glaudžia jis jį prie savo krūtinės:

– Toks tu jaunas ir į tokį lagerį, į tokį pragarą patekai! Kas iš tavęs, vargšeli, beliks! Bet aš tave globosiu! Aš tave išgelbėsiu. Aš tave išsaugosiu! Še, atnešiau tau pyrago. Va, čia dar kumpio yra. Ir saldainių dar...

Visi gulėdami pavydime tam berneliui, – kurgi: tokia laimė! Pyragas, kumpis, – oho! Kad ir sekasi, žvirbliagalviui tokiam!

O bernelis – kad valgo, kad purkoja!

Vienas kalinys, gal alkano pavydo nebesuvaldydamas, sumanė naktiniais reikalais pasivaikščioti. Reikia jam eiti pro Vacių su tuo laimingiausiuoju berneliu.

– Duok jam į snukį, – sako Vacius berneliui, – ko jis čia valkiojas naktį!

Bernelis neatkreipė dėmesio į Vaciaus žodžius. Vacius supyko:

– Negirdėjai, maita, sakiau, kad duotum jam į snukį?!

– Kaip aš jį mušiu? Jis nieko bloga... man nepadarė!

– Ne tavo reikalas. Sakau, duok – tai ir duok!

– Kad jo jau nebėra... Nežinau, kas buvo...

– O! Tai tu šitoks! – staiga įsiuto Vacius, – tai tu šitaip manęs klausai? Aš tau saldainį daviau, o tu taip man atsidėkoji?! Mano pyragą ryji, o įsakymų nepildai?! Tai tu šitoks?.. Aš tau...

Besikarščiuodamas Vacius dar labiau supyko, – jam jau savęs paties pagailo. Jis ėmė kulti tą bernužėlį neklaužadą. Ir taip prikūlė jis tą vargšelį, kad šis, bliaudamas ir staugdamas, vos į savo guolį įsirepečkino.

Kas teisybė – tai teisybė: Vaciaus nervai buvo visiškai sukirmiję.

Mes, apsigyvenę Vaciaus vadovaujamame bloke, buvome atiduoti neaprėžtai jo valiai ir nuožiūrai. Valiai ir nuožiūrai Vaciaus, lietuviškai dainavusio:

Mano rankos nepapeiksi:

Kai suduosiu – nusibaigsi!

XVII. Lietuvių–lenkų reikalas

Štuthofo lageris buvo įsteigtas lenkam naikinti. Daugybė jų tenai pro kaminą išlėkė. Bet vis dėlto ne visi lenkai buvo sunaikinti. Liko ir gyvų.

Lenkų katorgininkų lageryje buvo visų daugiausia. Jie buvo visų seniausi lagerio gyventojai, savo prakaitu ir krauju jį išbudavoję, savo kauleliais jį išgrindę. Lenkų buvo pilna. Jie, daugiausia pamariečiai, gerai mokėjo vokiškai. Lenkai lageryje buvo labai galinga partija, – ne tiktai pati stipriausioji skaičiumi. Jie labai daug ką galėjo kaliniui padaryti.

Antra vertus, lietuvių politinė padėtis lageryje buvo visiškai prasta.

Prieš mūsų atvykimą į lagerį vokiečiai esesininkai kalinių tarpe paskleidė tokią paskalą:

– Esą atvykstą lietuviai inteligentai... Jie iki šiol buvo vokiečiam paklusnūs... Staiga sumanę nebeklausyti... Vokiečių valdžia nutarusi juos šiek tiek pamokyti... Atsiuntusi juos į lagerį...

Visa toji paskala normalia lagerio kalba reiškė: pliekite lietuviam į kailį, kiek tik lenda. Kiek jūs jų nudobsite – jūsų reikalas: nieko jum už tai nebus.

Netenka stebėtis, kad į trečią dieną po mūsų atvykimo į lagerį vienas iš mūsų, fiziškai pats stipriausias, milžinas sportininkas, jau gulėjo vidury gatvės su praskelta galva.

Ėjo jisai gatve, nešdamas tolio ritinį. Staiga kažkas pasišokėdamas jam kumščiu – makt, makt! – per sprandą. Taip, be niekur nieko: ėjo prošal – ir ėmė kumščiu maksinti.

– Ogi tu, rupūže pažaliavęs! – nusikeikė milžinas. Blinkt, – numetė savo naštą jisai, akimoja pačiupo kumštininką ir taip tekštelėjo jį į patvorį, kad šis kelis kartus apsivertė: – Šok kaip varlė, kad nemoki gyventi!

Nusviestasai į patvorį kumštininkas vėl pašoko. Jam į pagalbą atsirado dar du. Vienas jų – su storu kuoku.

Cvankt! – milžinui per galvą – ir jis jau guli, apsipylęs krauju gatvės vidury.

Tuo pat metu atsitiko lageryje iki šiol visiškai negirdėtas dalykas. Keli vyrukai, pragaras juos žino iš kur išlindę, puolė prie sužeistojo, patempė jį į šalį, suskato rūpintis jo žaizdos sutvarstymu. Kiti gi griebė anuos tris mušeikėlius. Bet kad jau griebė – tai griebė! Bežiūrint visi trys pasiliko gulėti gatvėje. Netrukus ant jų išvertė po kibirą vandens, – šie atsigaivelėjo, šiaip taip pasikėlė ir nusverdukuliavo savo keliu, nė dėkui nepasakę.

Visa tai atsitiko labai greitai. Po keliolikos minučių iš viso to beliko palopytas pakaušis, – žaizda, laimei, nelabai kokia buvo, – neaiškūs atsiminimai – ir klanas ant kelio.

Trys mušeikėliai užpuolikai buvo lenkai. Tieji nežinomi, mum visai nepažįstami berniokai, kurie užpuolikus taip žiauriai pritašė, buvo... taip pat lenkai.

Šios peštynėlės iš viso buvo labai būdingos mūsų santykiam lageryje su lenkais. Lenkai mus apgynė nuo lenkų.

Numerus stultorum infinitus est, – kvailių skaičius yra begalinis. Ko ko, bet kvailių visur yra daugiau negu reikia. Kiekviena tauta jų turi ir sau, ir eksportui pakankamai, lygiai kaip kiekviena tauta turi nuosavus latrus ir šventuosius.

Kvailių buvo sočiai ir lageryje, – visokių tautų. Bet buvo ir labai garbingų, protingų žmonių.

Kadangi lageryje lenkų buvo visų daugiausia, tai jų kvailiai ir latrai labiausiai krisdavo į akį.

Po aprašytųjų peštynių lageryje santykiuose su mumis kažkas pasikeitė. Kažkas nauja dvelktelėjo. Pajutome kažkokią nematomą, neaiškią gerą ranką. Kažkas nematomas ėmė mus globoti. Mum kartais atrodydavo, kad yra susidaręs kažkoks komitetas, kuris mumis rūpinasi. Kai kurie lenkai, jau žymiai vėliau, atvirai pasisakydavo, kad mūsų tarpe yra žmonių, su kuriais gal teks ateityje susidurti visiškai kitokiose aplinkybėse, ir esą visiškai neleistina, kad kokie kvailiai mus lageryje nuniokotų. Kvailybių esą jau pakankamai pridarėme praeityje, – dabar metas esą būtų ir prablaivėti. Ne laikas esą skaičiuoti, kas kam kada kiek bloga buvo padaręs, bet esąs būtiniausias reikalas, kad vieni kitiem padėtumėm.

Tą pačią dieną, po peštynėlių, pavakary, po darbo, stoviniuojame patvoriais susigūžę ir guodžiamės savo nepaguodžiama dalia. Taip baisiai gerti norisi nusivariusiam per visą dieną, bet nėra ko. Apie valgį – ir galvoti nebedrįstame. Vandens iš šulinio negalima gerti, – jis tenai visokiomis bacilomis apkrėstas. Yra krautuvėlėje šiokio tokio mineralinio vandens, bet už jį reikia mokėti. O mes gi – visiški elgetos. Niekas nė cento neturi. Nieko, ničnieko! Ant kūno – purvini skarmalai – ir tie ne savo...

Staiga prie mūsų prieina toksai plačių pečių vyrukas raudonais skruostais, kokių 30–35 metų.

Kaminskis jis esąs, – pasisako, – lenkas iš Pamario. Nenusiminkite, sako, lietuviai, – iškentėsite tą velniavą. Blogiausi laikai jau praėjo. Reikia tiktai mokėti gyventi ir lageryje. Niekis, išmoksite. Rūkyti norite? Žinoma, kurgi nenorėsit, kad nieko neturite!

Tuojau padalino vieniem tabokos po žiupsnį, kitiem – po cigaretę vieną kitą... Visus nusivedė į krautuvėlę, kiekvienam po vandens bonką nupirko!

Laisvėje gyvenant, žinoma, negalima nė įsivaizduoti, kokia tai didelė buvo mum dovana! Visų keikiamiem, ujamiem, mušamiem – toks mielas, toks nuoširdus, toks gaivinantis užuojautos žodis – ir tokios gausios vaišės! O pats tasai Kaminskis buvo vargšas vargšiausias! Jis jau trečius metus lageryje plūkė. Jis jau buvo nustojęs šeimos, namų, – viską jam SS vyrai suėdė.

Kaminskis rūpinosi mumis kiek galėdamas visą laiką. Ilgainiui mes ir jam jau galėjome padėti, – gyvenome broliškai.

Vacelį Kozlovskį mūsų atžvilgiu tvarkyti pasiėmė Julius Švarcbartas.

Švarcbartas – Zakopanės kalnų sūnus su atvira svajotojiška siela, giliai jaučiančia širdimi, kaip paprastai būna kalnų gyventojai. Buvęs lenkų karininkas, patekęs į vokiečių nelaisvę, paskui atsidūręs koncentracijos lageryje. Perėjęs žiaurius vargus, dvasioje vis dėlto pasiliko zakopanietis svajotojas. Aukštas, lieknas, raumeningas, juodbruvas, trijų dešimčių trejų metų vyras. Labai šnekus ir sąmojingas. Apsigimęs menininkas.

Jis buvo jau lagerio dailidžių kapas. Pats jis buvo geras, stačiai puikus meisteris-menininkas. Garsėjo savo drožinėjimo menu. Dirbo labai dailias dėžutes, ąžuolinius meniškai drožinėtus ir skaptuotus baldus, ypač – stalus ir spintas. Visa tai buvo privatūs valdžios vyrų užsakymai ir įsakymai. Švarcbartas savo menu garsėjo toli už lagerio sienų. Užsakymai ateidavo iš Berlyno ir kitų Vokietijos centrų.

Prieš dvejus metus Švarcbartas, patekęs į lagerį, turėjo smarkų susikibimą su Vaceliu Kozlovskiu. Vacelis davė Juliui antausį, Julius davė grąžos. Tokiu Juliaus pasielgimu nustebęs, Vacius visu autoritetingumu puolė Julių mušti. Julius parmetė Vacių žemėn ir gerokai jam užpakalį nuakėjo. Nuo to laiko Švarcbartas pasidarė Kozlovskiui didžiausias autoritetas. Vacius Julių gerbė. Vacius Juliaus labai bijojo.

Mums patekus Kozlovskio žinion, Julius tuoj pasišaukė Vacių pas save, – Juliaus dirbtuvės buvo kitoje siauro kiemo pusėje, – iš jo langų buvo matyti, ką Vacius su savo vergais išdarinėja.

Pasišaukė Julius Vacių ir sako jam trumpai ir aiškiai:

– Vaciau, va, šitų lietuvių savo purvinom rankom kad man neliestum! Kad man nedrįstum! Supranti?

– Žinau, klausau, – mykia Vacius, žvairakiuodamas į kampą.

– Su darbais jų nekankink. Galėsi – sriubos jiem pridėk, – moko Julius Vacių, išleisdamas pro duris.

Ir tikrai, – nuo Vaciaus labai daug bloga mes nepatyrėm. Vacius, Juliaus bijodamas, vengė mus atvirai mušti.

Kartais, būdavo, jau Vaciaus žandai persisuka, akys žaibuoja, gerklė penkiom gyvatėm šnypščia, pagalys rankoje virpa, – Vacius visas įsiutęs žygiuoja į mus, stovinčius kieme palei tvorą. Bet tuo tarpu stalių dirbtuvės lange pasirodo Švarcbarto veidas:

– Atsimink, Vaciau, – ramiai prataria Julius.

– Žinau, žinau, rupūže, – sugriežia dantimis Vacius ir savo vėzdu ima tvatyti kitus kalinius, jokio smūgio iš niekur nesitikėjusius.

Kai baisiai norisi mušti, ar ne vis tiek ką muši?

Vaciaus netikėtai užkluptieji gaudavo dvigubai didesnę porciją negu mum buvo skirta, – toks jau buvo energijos klaidakeliu nukreipimo dėsnis.

Kas be ko, kartais ir mus Vacelis apiplumpindavo, – kai Julius negalėdavo matyti.

Lagerio viršininko padėjėjas kartą pusiau juokais sako Švarcbartui:

– Gi lietuviai atvažiavo, kodėl nesipešat?

– Mes jau praeityje per daug prisipešėm, užtat ir sėdime dabar čionai visi, – atrėžė kuo ramiausiai Julius Švarcbartas.

Švarcbarto atsakyme apibrėžtoji išmintis buvo savaime aiški lygiai lenkų, lygiai ir lietuvių inteligentijai. Ji toliau ir grindė mūsų tarpusavio santykius. Lenkų tarpe turėjome geriausių, nuoširdžiausių draugų, kuriais nelaimės atveju pilnai galėjome pasitikėti. Šitoks pasitikėjimas siejas su daugeliu kitų, aukštesnės prigimties, jausmų ir išgyvenimų. Ne vienam iš mūsų jie, lenkai draugai, yra labai daug, labai realiai padėję. Mane patį stačiai nuo alkanos mirties išgelbėjo.