Prasitampęs lageryje apie tris savaites, pradėjau karjerą daryti – patekau jauniausiu raštininkėliu į kalinių ligoninę – išbandymo tvarka.

Kažkodėl kalinių ligoninė čionai buvo pavadinta komišku, niekur kitur Vokietijoje nevartojamu vardu: Krankenbau – ligonių statyba. Visai ta pat tvarka, kaip Strassenbau – plentų statyba, Brunnenbau – šulinių statyba, Tief- und Hochbau – gilioji ir aukštoji statyba. Taip ir: ligonių statyba. Moterų ligoninė ir vadinosi ligoninė, o vyrų – statyba.

1943 metų kovo mėnesį toji ligoninė turėjo 4–5 kambarius kaliniam ligoniam, kambarėlį raštinei ir administracijai, aptiekėlę, virtuvę, prausyklą su vonia ir dušais – ten drauge, tam pačiam kambary buvo ir lavoninė, – ir dar kažkokius patalpinius mažmožius.

Ligoninės galva buvo Lagerarzt – lagerio gydytojas Heidelis [Heidel]. SS Hauptsturmführer maždaug kaip ir pėstininkų kapitonas.

Gydytojas Heidelis buvo aukštas, lieknas, 30–35 metų, tamsus šatenas, gražių linijų vyras. Jo veidas buvo gana inteligentiškas, tiktai iš studentavimo laikų buršų špagomis šiek tiek suraižytas. Vaikščiojo jis šiek tiek nuknarinęs galvą. Visuomet tylus, visuomet mandagus. Jis buvo vienintelis visame lagery esesininkas su aukštuoju mokslu. Jis ne tiktai nesimušė, bet ir nesikeikė. Per dvejus metus jis nėra nė vieno koliojimos žodžio ištaręs, kas jau buvo visiškai nepanašu į esesininką. Jis savo vardu tyliai pridengdavo visas lagerio žmogžudystes.

Klipatos kaip musės rudenį miršta. Jis pasirašo mirties pranešimą. Pačios populiariausios klipatų ligos buvo:

AKS – Allgemeine Korperschwäche – bendras kūno nusilpimas: kraujo apytakos pakrikimas, vidurių kataras. Dar labai populiari klipatų liga, privačiame gyvenime mažai težinoma, o lageryje – tikra giltinė – tai flegmona. Šlaunis ar blauzda patinsta, paraudonuoja, pamėlynuoja, prakiūra... Pūva raumenys. Lageryje žaizdos labai sunkiai gyja. Menkutė žaizdelė ištisas savaites, mėnesius pūliuoja – nėra maisto žaizdai gyti. Kartą prasidėjusi flegmona mėtosi po visą kūną, pūva gyvas žmogus.

Na, tiek to, – čia vis dėlto ligos. Bet kai lagery sveiką žmogų, būdavo, užmuša, oficialiame mirties pranešime gydytojas Heidelis ramiausia sąžine rašydavo: AKS. Kažkodėl tiktai pakartųjų reikalu jis nurodydavo kitą ligą: plaučių uždegimą. Vėliau šitokiu reikalu kartais parašydavo dar: Freitod, – Atseit, nusibaigė laisva mirtimi.

Kartais į lagerį atsiųsdavo tokių kalinių, kurie valdžiai šaudyti arba karti kažkodėl būdavo nepatogu. Tokius atsiųsdavo Heidelio įstaigon – įšvirkštimų padaryti. Mirties priežastį Heidelis oficialiu raštu nurodo: AKS.

Tiktai 1945 metų rudenį Heideliui kažkas užėjo, kad jis susipyko su lagerio valdžia – atsisakė bepriimti nuodytinus žmones. Ir dar leptelėjo supykęs:

– Pas jį esanti ligoninė, ne skerdykla...

1943 metų kovo – balandžio mėnesį lageryje buvo nepilni 4.000 kalinių, o mirdavo jų kasdien po 40–50. Tačiau balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje jų mirdavo kasdien jau apie 100. Atėjo tokia savotiška cholerina, – storosios žarnos uždegimas, – labai daug žmonių surijusi, atėjo vidurių šiltinė, dėmėtoji šiltinė, dizenterija, plaučių uždegimai ir dar kažkas tenai. Heidelis ėmė tuomet savo įstaigą plėsti. Gavo daugiau kambarių, o klipatom – įvedė atskirą bloką, – jiem jau duodavo nuo darbo poilsio, silpniausius – net visiškai į darbą nebevarydavo.

1944 metais vasaros pradžioj Heidelis gavo mėnesį atostogų. Jo pavaduoti atvyko kitas gydytojas. Ar jis buvo tikras gydytojas – perkūnas jį žino, bet esesininkas jis buvo tikras.

Jis atsivežė naują metodą klipatom gydyti, – esą jo paties kituose lageriuose jau išbandytą ir davusį gerų vaisių.

Jisai įsakė: stipresniem klipatom duoti po pusę kaliniško valgio porcijos, silpnesniem – po trečdalį, o visai silpniem – nieko nebeduoti. Esą dėl maisto trūkumo pas klipatas atsirandanti gyvybinė gyvenimo valia, ir jie imą sveikti. Na, kas mirštąs – tai mirštąs, – čia jau nieko padaryti nebesą galima. Juo greičiau jie išmirštą – juo ekonomiškiau išeiną.

Mūsų lagerio klipatos šios dorybės, matyti, neįvertino kaip reikiant: ėmė mirti sutartinai it žąsiukai pavasarį, dėlių apsėsti.

Heidelis grįžo iš atostogų greičiau negu reikėjo. Gydytoją reformatorių pravijo. Naują gydymo metodą tuojau atšaukė. Jo vieton įvedė klipatom gimnastiką. Šilta ar šalta, būdavo, gimnastikuojas klipatėlės vidury kiemo, net jiem dantys barška.

1944 metais Haidelis gavo padėjėją, gydytoją Lukasą, chirurgą, iš kariuomenės. Už ką, kokiu būdu jisai iš kariuomenės į SS eiles pateko – jis ir pats nežinojo. O į SS laikomą lagerį savo gyvenime pateko pirmą kartą. Porą savaičių valkiojosi jisai po lagerį kaip apkvaišęs, negalėdamas lagerio dyvų dyvais atsidyvyti. Paskum visu uolumu griebėsi chirurgo darbo: raižė kaliniam aklažarnius, flegmonas, tiesino rankas ir kojas... Paskui ėmė slaptai uostinėtis su įvairiais kaliniais – mūrininkais, staliais, šaltkalviais, dažytojais, stikliais. Ėmė su jais kažkur naktimis slankioti po lagerį, kažkokius daiktus tampyti. Paskui chirurgijos salėje per naktis degė šviesos, stuksėjo plaktukai...