Šitokiu būdu gydytojas Lukas, pats su kaliniais vogdamas medžiagą iš valdžios sandėlių, pats su kaliniais drauge naktimis dirbdamas, įruošė puikiausią operacinę salę. Heidelis – kentė kentė, sukandęs dantį, šitokį Lukaso sauvaliavimą, kol jį išėdė iš lagerio.

Ko kišasi, kur jo niekas neprašo!

Heidelis pats – mažai tesikišo į ligoninės reikalus. Jam tai nerūpėjo. Nevedęs buvo, mėgo papiršliauti. Ligoninės tikras valdovas ilgą laiką buvo SS feldfebelis – Hauptscharführer – Hauptas [Haupt].

Hauptas buvo jau pagyvenęs vyras, bene šešiasdešimt penkerius metelius išvaręs. Kokie penki, jei ne daugiau, jo sūnūs fronte kariavo. Tai buvo žemo ūgio, plačių pečių, kalnuoto pryšakio vyras. Pasižymėjo jisai garsiu feldfebelišku balsu, kurio niekuomet nesigailėjo. Jau už pusės kilometro buvo žinoma, kur Hauptas sukinėjas. Įkyrus mušeika jis nebuvo, bet retkarčiais, žinoma, tėkštelėdavo letena per snapą, kad neužmirštum lageryje esąs. Ne iš blogo noro jis gribštelėdavo, ne nuskriausti norėdamas, bet šiaip sau tėviškai, dėl pamokos ir smagumo.

Kaip administratorius, ligoninės bendradarbiam jis buvo visiškai geras.

Nusikaltusius savo bendradarbius kalinius jis pats apriedavo. Jei kas, pavyzdžiui, ligoninės spirito per daug išlakdavo ir jam pačiam nebepalikdavo ar kas su moteriškąja lagerio dalimi palaikydavo lageryje taip draudžiamus intymiškesnius ryšius, – šitokiais atvejais Hauptas nubliaudavo per tris kiemus, bet nuo aukštesnės valdžios pasikėsinimų jis juos slėpdavo, įklimpusius – kaip liūtas gindavo.

Geros širdies žmogelis buvo tasai feldfebelis Hauptas. Kas savaitė vis važiuodavo į Gdanską pas savo žmonelę, nuveždamas jai, vargšei, paprastai du geroku paketu: margarino, dešros, miltų, kruopų, cukraus – ir visų kitų dalykų, kurie mirštantiem klipatom negi gali būti reikalingi...