Šitokiu būdu gydytojas Lukas, pats su kaliniais vogdamas medžiagą iš valdžios sandėlių, pats su kaliniais drauge naktimis dirbdamas, įruošė puikiausią operacinę salę. Heidelis – kentė kentė, sukandęs dantį, šitokį Lukaso sauvaliavimą, kol jį išėdė iš lagerio.

Ko kišasi, kur jo niekas neprašo!

Heidelis pats – mažai tesikišo į ligoninės reikalus. Jam tai nerūpėjo. Nevedęs buvo, mėgo papiršliauti. Ligoninės tikras valdovas ilgą laiką buvo SS feldfebelis – Hauptscharführer – Hauptas [Haupt].

Hauptas buvo jau pagyvenęs vyras, bene šešiasdešimt penkerius metelius išvaręs. Kokie penki, jei ne daugiau, jo sūnūs fronte kariavo. Tai buvo žemo ūgio, plačių pečių, kalnuoto pryšakio vyras. Pasižymėjo jisai garsiu feldfebelišku balsu, kurio niekuomet nesigailėjo. Jau už pusės kilometro buvo žinoma, kur Hauptas sukinėjas. Įkyrus mušeika jis nebuvo, bet retkarčiais, žinoma, tėkštelėdavo letena per snapą, kad neužmirštum lageryje esąs. Ne iš blogo noro jis gribštelėdavo, ne nuskriausti norėdamas, bet šiaip sau tėviškai, dėl pamokos ir smagumo.

Kaip administratorius, ligoninės bendradarbiam jis buvo visiškai geras.

Nusikaltusius savo bendradarbius kalinius jis pats apriedavo. Jei kas, pavyzdžiui, ligoninės spirito per daug išlakdavo ir jam pačiam nebepalikdavo ar kas su moteriškąja lagerio dalimi palaikydavo lageryje taip draudžiamus intymiškesnius ryšius, – šitokiais atvejais Hauptas nubliaudavo per tris kiemus, bet nuo aukštesnės valdžios pasikėsinimų jis juos slėpdavo, įklimpusius – kaip liūtas gindavo.

Geros širdies žmogelis buvo tasai feldfebelis Hauptas. Kas savaitė vis važiuodavo į Gdanską pas savo žmonelę, nuveždamas jai, vargšei, paprastai du geroku paketu: margarino, dešros, miltų, kruopų, cukraus – ir visų kitų dalykų, kurie mirštantiem klipatom negi gali būti reikalingi...

Jo pareiga būdavo ir švirkštimus įšvirkšti tiem katorgininkėliam, kurių valdžia karti nenorėdavo, pavyzdžiui, moterim. Šį darbą Hauptas puikiai atlikdavo, – buvo laikomas specialistu. Jis Heidelio vardu ir mirties liudijimus pasirašydavo, – tikrus ir suklastotus. Šiaip sau – vidutinis žmogelis buvo. O pražudė jį vargšą – spiritus vini.

Nuolat ir nuolat ligoninėje būdavo spirito trūkumai, išeikvojimai ir pereikvojimai. Tai dar būtų pusė bėdos, – visa tai būtų galima ligonių sąskaita nurašyti. Daug blogiau būdavo, kai Hauptas, nuo spirito visas paraudonavęs, mėgdavo visur klampinėti ir griuvinėti – ir debošus kelti. Bet ir tai dar būtų pusė bėdos, – viso to galima ir nematyti, ir negirdėti. Visiškai bloga būdavo, kai jis, visas įsismaginęs, imdavo pas moteris lįsti, – esesininkes ir kalines. Šios gi, linksmo Haupto kirkinamos, žviegdavo, klykdavo it skerdžiamos... Kitos net oficialius valdžiai skundus parašydavo.

Valdžiai kad ir kažkaip širdis skaudėjo, vis dėlto ji buvo priversta Hauptą pasodinti karcerin duonai ir vandeniui – kartą, kitą... penktą, šeštą... Paskui už tas pačias nuodėmes Hauptas buvo pasiųstas kažkur už Berlyno, į kažkokius sanitarijos ar blaivybės kursus, iš kurių jau nebegrįžo. Bene gerti bus nustojęs.

Ir Hauptas ligoninėje diktatoriavo, po teisybei, tiktai oficialiai. Neoficialus, bet faktinas diktatorius ilgą laiką buvo kalinys, „ober-capo“ – vyresnysis kapas, Janas Veitas [Jan Weit].

Veitas – labai žvalus ir energingas trijų dešimčių metų juodas vyrukas, senas politinis kalinys, lageryje bebūdamas buvo jau įsidoičinęs ir jau turėjęs, po ketverių metų sėdėjimo, eiti į laisvę. Ir būtų gal išėjęs, jeigu nebūtų jo pražudę per didelė valdžia ir moterys.

Veitas galėdavo Hauptui įkalbėti visa, ko tik norėdavo. Veitas faktinai nustatydavo ligoninės tvarką, kurią per Hauptą patvirtindavo Heidelis. Veitas parinkdavo ir ligoninės bendradarbius – raštinės personalą, sanitarus, gydytojus, nors pats apie gydymo reikalą nieko neišmanė.

Darbas ligoninėje kaliniui buvo be galo svarbus, – tai laidavo jam gyvybę. Darbas – lengvas, po stogu. Ir maistas čia buvo daug geresnis negu kur kitur. Daug geresnės buvo ir poilsio sąlygos.

Vėliau Veitas už moterystės reikalus smarkiai įkliuvo ir buvo išsiųstas labai sunkiem darbam į kaimą Hopehill – žiaurų plytų fabriką. Išvykus Veltui, ligoninėje atsirado įvairių tautų gydytojų – ir lenkai, ir prancūzai, ir lietuviai, ir latviai.

Kai Hauptas, sužinojęs, kad aš moku keletą kalbų ir mašinėle rašyti, pašaukė mane į ligoninės raštinę raštininkėlio darbui – išbandymo tvarka, Veitas įsiuto it buldogas, musę gaudydamas. Pasitiko jis mane ypatingu pasveikinimu:

– Jūs, lietuviai, psiakrew, pagrobėt iš mūsų Vilnių! Aš tau parodysiu grobti! Aš tau, parše, parodysiu Vilnių! Jei, driskiau, pamelavai ir nemokėsi dirbti, sveikas iš čia neišeisi! – ir taip jis pavedžiojo savo mušeikišką kumštį aplink mano nosį, kad mano noselė net palinko iš nusistebėjimo.