Veitas galėdavo Hauptui įkalbėti visa, ko tik norėdavo. Veitas faktinai nustatydavo ligoninės tvarką, kurią per Hauptą patvirtindavo Heidelis. Veitas parinkdavo ir ligoninės bendradarbius – raštinės personalą, sanitarus, gydytojus, nors pats apie gydymo reikalą nieko neišmanė.

Darbas ligoninėje kaliniui buvo be galo svarbus, – tai laidavo jam gyvybę. Darbas – lengvas, po stogu. Ir maistas čia buvo daug geresnis negu kur kitur. Daug geresnės buvo ir poilsio sąlygos.

Vėliau Veitas už moterystės reikalus smarkiai įkliuvo ir buvo išsiųstas labai sunkiem darbam į kaimą Hopehill – žiaurų plytų fabriką. Išvykus Veltui, ligoninėje atsirado įvairių tautų gydytojų – ir lenkai, ir prancūzai, ir lietuviai, ir latviai.

Kai Hauptas, sužinojęs, kad aš moku keletą kalbų ir mašinėle rašyti, pašaukė mane į ligoninės raštinę raštininkėlio darbui – išbandymo tvarka, Veitas įsiuto it buldogas, musę gaudydamas. Pasitiko jis mane ypatingu pasveikinimu:

– Jūs, lietuviai, psiakrew, pagrobėt iš mūsų Vilnių! Aš tau parodysiu grobti! Aš tau, parše, parodysiu Vilnių! Jei, driskiau, pamelavai ir nemokėsi dirbti, sveikas iš čia neišeisi! – ir taip jis pavedžiojo savo mušeikišką kumštį aplink mano nosį, kad mano noselė net palinko iš nusistebėjimo.

Tiesą pasakius, ligoninė lageryje turėjo nekokį vardą. Seni kaliniai pasakojo, kad tenai kalinius stačiai nuodydavę. Hauptas nuodijo ir dabar, tik pagal atskirą įsakymą. Lagerio pradžioje ligonis, neišbuvęs lageryje trijų mėnesių, iš viso neturėjo teisės prašyti iš ligoninės bet kurios pagalbos, nors jam ir kažkas būtų atsitikę. Dabar ligoninėje kalinius atvirai mušdavo ir užmušdavo be jokių ceremonijų, ir iš to jokios paslapties nedarė. Dabar į ligoninę buvo galima kreiptis, jei karščio turi ne mažiau 39 laipsnių. Jei nueisi su mažesne temperatūra – gauni kumščiu į žandą, batu per pilvą – apsivertęs gali ropoti kur nori. Vėliau priimamoji į ligoninę temperatūra buvo nuleista iki 38 laipsnių, o 1944 metų rudeniop – net iki 37.

Kai mane, atėjusį raštininkauti, Veitas taip iškilmingai pasveikino, pagal lagerio taisykles aš buvau visiškai sveikas, – turėjau vos 38,4 šilimos. Tik trupučiuką galva ūžė, kažkoks pavasariškas vėjelis joje vaikštinėjo. Akyse tokia švelni miglelė sukosi, rausva, vyšniava tokia. Retkarčiais ji pažaliuodavo, bet niekis – pro ją veidai vis dėlto gana aiškiai buvo matyti, tik rašomosios mašinėlės klavišai šiek tiek painiojosi, it pelais jie būtų buvę apaugę. Blogiausias dalykas buvo – tai pasiutusi sloga, kad ją kur smakas būtų prarijęs!

Tur būt, ne taip lengva įsivaizduoti, kas tai yra: turėti padūkusią slogą, nuo šalčio suaižėjusią, nuo mušimo sužalotą kraujuojančią nosį, dabar – lyg parako pripiltą, – pilnas akis ašarų, sėdėti raštinėje prie mašinėlės, kurios klavišų nebesimato, bandyti dirbti darbą, nuo kurio sėkmingumo priklauso tavo gyvybė ar mirtis – ir neturėti jokios nosinės – nė pėdsako! Biedinas tuomet buvau it nuskintas agurkas, į patvorį numestas! Verčiau jau šimtas lazdų per kuprą negu šitokia nosis!

Raštinėje, be manęs, sėdėjo dar trys vyrai: raštinės kapas – labai jaunas ir mandras lenkiukas, maža ką padoresnis už Veitą; čekas – vienas aukščiausių žmonių visame lageryje, ir dar vienas lenkas, senas valdininkas pedantas. Kapas ir čekas, artimi Veito bičiuliai, pasitiko mane su karinga nuotaika. Draugiškai priėmė mane tiktai tasai senis lenkas, toliau per visą lageryje buvimo laiką pasilikęs geras bičiulis, bet ligoninėje jis pats maža ką tegalėjo man padėti, – jis pats buvo jauniklių ujamas ir jojamas.

Kapas pasodino mane ypatingoje vietoje. Iš vienos pusės – karštas pečius, iš kitos pusės – durys į lauką. Ties galva stoge – langas, visuomet atidarytas vėdinimo reikalu. Balandžio mėnesio vėjai vaikščioja pro mane iš viršaus į apačią, iš apačios – į viršų, skersai ir įstrižai. Visą laiką buvo toks jausmas, kad mano nosyje įvyks parako sprogimas, o krūtinėje – kažkokios varlės kurkė.

Šitokia tvarka prasidarbavęs savaitę, vis dėlto vieną kartą savo rytinę temperatūrą privariau iki 39,6 laipsnių, – įsigijau teisę atsigulti į ligoninę – ligonio tvarka.

Galingajam Veitui to tiktai ir tereikėjo. Tučtuojau prikalbėjo Hauptui, kad aš darbui visiškai netinkąs. Be to – nežinia, kuo sergąs. Gal dar nusprogsiąs, o jam darbininkas tučtuojau esąs reikalingas.

Aš nuėjau į ligoninę sirgti. Mano vieton, tik nebe vėjų sankryžoj, tuojau buvo pasodintas jaunas naujas lenkaitis.

Mano bandymas padaryti ligoninėje karjerą – pasiekti registratoriaus laipsnį – aiškiai nepavyko dėl mano nesugebėjimo tokį sudėtingą darbą dirbti.