Lagerio oficialiuose raštuose buvo painiojama tautybė ir pilietybė, tuo pačiu vardu viena ir kita rašydavo. SSSR piliečiai – visi buvo vadinami rusais – ukrainiečiai, gudai, kirgizai, totoriai, mordvinai, gruzinai – visiem buvo rašoma: rusas.

Gervinskis visa tai puikiai žinojo. Galėjo rašyti – rusas – ir nemušęs ukrainiečio, bet vis dėlto mušė.

– Kam gi, susimildamas, tu jį taip niokoji? – sakau Gervinskiui, kai muštasai išlėkė pro duris, – juk jisai teisingai atsakinėjo. Klausei tautybės. Jis yra ukrainietis, – jis gi teisybę sakė, – už ką gi jis mušti?

– O! Jis, bestija, nusipelnė dar daugiau, – murma panosėje Gervinskis, – aš jam dar mažai daviau!

– Ar jį jau seniau pažinojai?

– Ne. Pirmą kartą matau.

– Jeigu taip, kaipgi jis galėjo tau, meldžiamasis, nusikalsti, kad jį taip baisiai muši? Juk jį šiandie teatvarė į lagerį, ir norėdamas nebūtų galėjęs...

– O tu žinai, mielas profesoriau, ką ukrainiečiai darė mum, Lenkijos kareiviam, kai prasidėjo karas? – mano bičiulis staiga surimtėjo, – šaudė jie į mus! Iš pasalų šaudė! Velniai žino, iš kur išlįsdavo, velniai žino, kur pasislėpdami, šaudė išdavikiškai! Kiek jie mum nuostolių pridarė, kiek užmušė! Niekšai, aš tau sakau, o ne ukrainiečiai! Tauta – be istorijos, be kultūros, be valstybinių tradicijų. Buvo, yra ir pasiliks vergai. Kur kada kokį valstybės vyrą jie yra davę, baudžiauninkų rupūžės?

Gervinskis ėmė karščiuotis ir besikarščiuodamas, sugniaužęs kumštį, ėmė į mane artėti.

Ot, velnias! Argi jis ir man dabar smogs?

– Ne, mielas bičiuli, – sakau jam, kiek galėdamas meilesniu balsu, – šitas tai jau tikrai nešaudė. Žiopla toks. Jis, tur būt, šautuvo smaigalio nuo pučkos neatskiria.

– Visi jie tokie. Aš jį už tai ir mušu, kad žiopla.

Va, tau kad nori, – už žioplumą muša! Man drąsiau pasidarė. Aš jį toliau kirkinu:

– Bet kad tu, bičiuli mano mielas, ir lenkam pataikai užvažiuoti! Lenkai gi jau, tur būt, tikrai iš pasalų nešaudė!

– Mušu ir lenkus. Reikia mušti. Negalima nemušti.

– Kaip sau nori, brangus mano bičiuli, bet šitokio tavo elgesio aš visiškai nesuprantu. Iš viso jūs, lenkai, čionai labai keisti žmonės. Ateina jūsų tautiečiai į lagerį. Tokie nusigandę, tokie liūdni. Nežino, nei kas daryti, nei kaip laikytis, nei kur eiti, į tokį pragarą pakliuvę. Jie reikėtų paguosti, padrąsinti, pamokyti broliškai. O jūs, senieji kaliniai, ką darote? Be atodairos tvatijat ir tvatijat savuosius... Žudot savo tautiečius!

– Cha-cha-cha! – nusikvatojo mušeikizmo ideologas, – žmogus, į lagerį atėjęs, nežino, kur jis pateko. Reikia jam parodyti, kad jis tikrai suprastų. Reikia jis iš karto užgrūdinti, kol jis dar sveikatos, dar jėgos turi, paskui bus vėlu. Iš pat pradžios gavęs mušti, toliau jis bus atsargus. Jis toliau kiekvieną mirksnį bus savo gyvybės sargyboje. Jis išmoks vengti pavojaus, išmoks gelbėtis. Nemušk jų, kol jie sveiki, jie bežiūrint išglebs ir žus. Vėliau juos visiškai lengvai užmuš. Iš pat pradžios reikia naujokam piktybę įvaryti. Juos mušdamas, aš jiem gera darau. Gyventi mokau. Akis atveriu...

– Vis dėlto pasiutusiai niaurus tas tavo mokslas...

– O ką, – jūsų, lietuvių inteligentų, iš pat pradžios niekas kaip reikiant nemušė, – man labai gaila jūsų. Neužsigrūdinote. Kas iš jūsų po mėnesio beliks? Gerai bus, jei po trijų mėnesių liks iš jūsų kokie penki...

– Na, na, negąsdink!

– Ką, negąsdink! Žinai, kiek jūsiškių šiandie priėmėm į ligoninę? Aštuonis. Girdi, aštuonis? Tu – devintas. Prieš pusantrų metų mūsų atvarė į lagerį šimtą devynias dešimtis tris. Žinai, kiek iš viso to mūsų būrio šiandie liko gyvų? Nežinai. Aš vienas likau, – štai kas. Vienas vienintelis, supranti, ką tai reiškia? Pamatysi, kaip jūs pradėsite lėkti pro kaminą, vienas paskui kitą, po kelis drauge...

– Vis dėlto, gerbiamas mokytojau, ar tu negalėtum prasmegti kur nors po velniui

– Ką, nepatinka mano teisingi žodžiai? Žinoma, jie negražūs. Žinoma, jie kieti. Bet jie reikalingi. Reikia naujoką apšviesti ir užgrūdinti iš pat pradžios, kad jis nebūtų kvailas. Kad jis kiekvieną momentą būtų pasiryžęs grumtis dėl gyvybės, – kad jis niekuomet neužmirštų, kur jis yra...

– Klausyk, kumščiavos apaštale, – sakau aš jam, – čia ir kitas dalykas netelpa mano galvoj. Kad kalinys kalinį muša ir žudo, – štai kas man nesuprantama ir baisu! O kas būtų, jei kaliniai vieną gražią dieną nustotų vienas kitą bežudę? Jei jie vienas kitam padėtų, – kolegiškai, draugiškai elgtųsi, – juk gyvenimas čia tuomet perpus lengvesnis pasidarytų!