Šalta man pasidarė nuo tokios jo filosofijos. Suk jį velniai! Nebeišdrįsau toliau su juo ginčytis. Tikrai, ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?

1944 metų viduvasary atėjo į lagerį komendantas, lagerio viršininkas, gydytojas Heidelis ir dar kai kas iš vyresnybės. Pasišaukė visus kalinius jūrininkus.

Kaliniai jūrininkai buvo visi vokiečiai – be išimties. Beveik visi buvo vagys. Vienas kitas tiktai jų tarpe buvo padorus žmogus. Į lagerį atvarydavo juos baisiai nusipešusius, sunykusius, susmukusius. Lageryje jie labai greitai atkusdavo. Prie kokio darbo, bet kokioje komandoje juos paskirdavo, visuomet jie rasdavo kur ką pavogti. Meisteriai buvo. Nepalyginami specialistai.

Va, šiuos jūrininkus ir pasišaukė komendantas. Išrikiavo. Pasišaukė abu budelius ir pradėjo jūrininkam kailį perti. Budelis krečia jam į uodegą, o jis, jūrininkas, turi pats garsiai skaičiuoti smūgius ir paskui iškilmingai atraportuoti komendantui, kiek jisai smūgių gavo.

Pirmoji jūrininkų partija, penkios dešimtys žmonių, gavo po penkiolika smūgių už tai, kad jie buvo visi jūrininkai. Antroji, penkios dešimtys žmonių, gavo po dešimtį smūgių už tai, kad jie į lagerį pateko. Trečioji partija, taip pat penkios dešimtys galvų, gavo tiktai po penkis smūgius – kad jie neužmirštų, jog jie lageryje gyvena.

Išpėrė komendantas savo vokiečius jūrininkus, išpėrė – ir nuėjo sau, lyg cigarą surūkęs.

Tų jūrininkų tarpe buvo vienas austras, jūrų inžinierius, labai protingas ir garbingas vyras, Bremeris [Bremer]. Lagerin pateko už anarchistines savo pasaulėžiūros tendencijas ir už tolygų elgesį karo laivyne. Visuomet buvo jisai geriausios nuotaikos. Kad ir kažkaip jam sunku buvo, jis visuomet mokėdavo viskuo pasijuokti. Gerai, sakydavo jis, kad jį į lagerį pasodinę – po karo bent jis būsiąs gesellschaftsfähig, – ne gėda jam būsią pasirodyti padoresnėje visuomenėje. Esą koks vokietis, lageryje nebuvęs, galėsiąs po karo pasauliui akis parodyti? Laisvėje pasiliko jo jauna žmona – ir jis pats buvo jaunas, – ir sūnelis. Jis buvo įnirtęs nacių partijos priešininkas, o jo žmonelė – įstojo į tą partiją. Dar labiau norėdama jam įskaudinti, atidavė jo sūnelį mokytis į nacių pensioną. Pagaliau ir pati sumanė dar kartą ištekėti, žinoma, už nacio, – pareikalavo iš jo išsiskyrimo. Sėdėdamas lageryje, dvejus metus jisai su savo žmonele bylinėjosi, neduodamas jai išsiskyrimo pažymėjimo.

Visus šiuos, jam tokius skaudžius dalykus pasakodavo jisai su meistrišku humoru, kaip tiktai vieni senosios Vienos gyventojai pasakoti mokėdavo.

– Na, Bremeri, – sakau aš jam po jūrininkų šventinimo operacijos, – kiek gavai Trečiojo reicho garbei, penkis ar penkiolika?

– Et, jūs, užsieniečiai! – nusijuokė jisai, – jūs vokiškos sielos visiškai nesuprantate ir nesuprasite. Jum mušimas atrodo kažkoks baisus veiksmas, žmogaus vertybę žeminąs dalykas. Mum, vokiečiam, mušimas yra pats paprasčiausias reiškinys. Jis yra įėjęs į mūsų kūną ir kraują. Tai yra mum būtinas elementas visoje mūsų auklėjimo sistemoje. Rask Vokietijoje, kad nori – hitlerinėje, kad nori – kaizerinėje, gimnaziją, kurioje gimnazistai nebūtų buvę mušami. Nerasi tokios. Leipcigas iš senų senovės yra pedagoginės literatūros centras; skelbiama tenai naujausios pedagoginės idėjos. Knygose mokinių mušimas tenai iškeikiamas. Bet tas idėjas mes tiktai užsieniui gaminame. Leipcige, naujausios pedagogikos tame centre, nebuvo nė vienos mokyklos, kurioje vaikai nebūtų buvę mušami. Jūs tokiais reiškiniais piktinatės, o mes į tai nekreipiame dėmesio. Lyg į blusos kandžiojimą. Truputį nemalonu. Truputį niežti. Bet tai ir viskas. Metas būtų ir jum suprasti vokiečių civilizacijos pagrindus...

Sunku būtų pasakyti, ar Bremeris šį kartą rimtai kalbėjo, ar juokės, kaip visuomet. Tiktai teisybės jo žodžiuose buvo geroka dalis.