Iš kažkur atsirado staigus noras skaityti knygas apie kalinių, apie katorgininkų gyvenimą. Apie jų skurdą, apie jų dvasios stiprybę, apie laisvės pasiilgimą. Prisirinkau tokių knygų, – apie klasinę katorgininkų šalį, apie Sibirą. Skęstu jose. Prisimenu Vaižganto paguodžiantį šauksmą:
– Lietuviai, nebijokite turmos!
Kovo 16 diena. Bevartaliojant kalinišką knygą, 23.30 valandą laiptuose pasigirsta sunkūs kaustyti žingsniai.
– Trep-trep-trep, – vokiškai kaukši.
Pažvelgėme viens į kitą, išgirdę kaukšėjimą. Be žodžių aišku:
– Ką dabar griebs?
Duryse ilgas skambutis valdančiu tonu. Širdys stabtelėjo. Bato duslūs smūgiai į durų lentas.
Taip ir yra: du gestapininkai. Pilki. Pakaustyti.
– Ar yra toks ir toks? Parodyk pasą. Ar turi ginklą? Pasiimk kepurę ir dar šį bei tą, kad nori. Daug nereikią. Dviem, trim dienom, – daugiau nereikėsią.
Krata – labai paviršutiniška, neverta gestapo vardo garso. Paėmė kažkuriuos senus laiškus. Keletą niekuo nekaltų rankraščių, kas pasitaikė. Medžiaga, iš kurios nieko neišpeši. Medžiagos jiem tartum nė nereikėjo. Svarbu buvo tiktai, kad šį bei tą gavo paimti.
Mūsų širdyse nyku. Mūsų veidai suakmenėję. Tik rankos trupučiuką virpa. Ir – tiek. Ir – visa.
– Baly, laikykis! – atsisveikinimui palydi mane du balsu, pilni tokios neišbrendamos kančios ir tokios neaprėpiamos meilės, kad jų palydėtam ir į kartuves eiti būtų jauku.
– Aš – tai ištversiu. Tik jūs... O, būkit palaimintos!
Iki gestapo rūmų Vilniuje man netoli. Šlepu, trepu – ir jau ten.
Vienos durys, kitos; koridorius, kiemas, durys – ir aš jau požemio karalystėje.
Snūduriuojąs gestapininkas prie įėjimo. Nieko daugiau.
– Kas, po velnių, ar aš tiktai vienas būsiu?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip pasakotojas elgiasi suimtas ir tardomas? Ką atskleidžia gestapo viršininko žodžiai „viena kita ironiška pastaba... Mum to gana“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pasakotojas vaidina nieko nepastebėjusį knygų žmogų: verčia pjesę, rašo studiją apie Florencijos renesansą, laikraščių neskaito, jokia politika nesiverčia. Pamatęs suimtus pažįstamus, jis juokauja: „muilo iš manęs nebevirs“. Gestapininko grasinimais jis netiki. Viršininkas atvirai sako, kad jiems užtenka šypsenos ar ironiškos pastabos ir kad lietuvių inteligentija turi būti sunaikinta. Taigi valdžios akimis ironija yra nusikaltimas, o pasakotojui ji tampa gynybos būdu. Taip galima paaiškinti ir visos knygos toną.
Rašiniui: IronijaLaisvėValdžia
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.