Kas pas civilius gyventojus iš lagerio ateina? Negi kaliniai ateis. Ateina esesininkai. Kas papirkliaut, kas – pagirtuokliaut, kas – pamergeliaut, kas – šiaip sau pasmaguriaut. Civiliokai, visokios karo našlės ir gyvanašlės, ir pradėjo rėkti, kad lagerio esesininkai jom visokias bacilas nešioja. Čia tai ir valdžiai buvo ko susirūpinti. Ji ėmė ir uždėjo karantiną ir visiem SS berneliam. Kol lageryje siaučia epidemijos, niekas iš SS vyrų nebegali iš lagerio išeiti.

Nebegali nei žmonelėm cukraus ir margarino nuvežti, nei kur samagono susižvejoti, nei su kokia nors gyvanašlėle kaime per naktelę pasiūtaroti.

Nori valdžia ar nenori, bet vis dėlto teko jai pradėti su tomis epidemijomis kova. Negi sėdės SS karžygiai, visą laiką lageryje uždaryti! Ko gera, gali dar ir jie pradėti mirti. Juo labiau, kad trejetas jų jau garbingą pavyzdį davė – ėmė ir pasimirė.

Bet epidemijų pradžioje ėjo taikingiausias visokių bacilų sugyvenimas ir susikryžiavimas.

Man į lovą buvo paguldytas ligonis su vidurių šiltine, kurio šiaip taip atsikračiau, atidavęs mūsų palatos sanitarui savo dieninę maisto porciją.

Kiti lietuviai inteligentai, patekę į ligoninę, rado paprastesnę išeitį, ėmė mirti vienas po kito. Pirmas iš jų mirė gulėdamas pirmame aukšte po manimi, – ligoninėje buvo dviejų aukštų lovos, – aš, kaip sveikstąs, išsikėliau į antrąjį aukštą.

Mirtininkų eilę pradėjo Puodžius, mokytas matininkas, buvęs karininkas, aukštas tvirtas 47 metų vyras. Jis, tiesą pasakius, jau seniau pradėjo silpnėti. Per rytinius patikrinimus mudu su juo šalimais stovėdavome ir drauge, it iš anksto susitarę, alpdavome. Ligoninėn pateko jisai, jau turėdamas daugiau 39 laipsnių šilimos. Pasirodė, plaučių uždegimu jo susirgta. Ligoninės gydytojai apžiūrėjo jį tiktai į trečią dieną. Davė jam aspirino ir įsakė padaryti kompresą, kuris buvo padėtas vos sekamą dieną, kai ligonis ėmė jau sąmonės netekti.

Su tokia temperatūra žmogui baisiai norisi gerti. Bet lagerio ligoninėje net šiuo atžvilgiu niekuo nebuvo galima padėti. Nevirinto vandens gerti negalima, o virinto – nėr kaip nėr. Tris naktis blaškėsi vargšas, maldaudamas nors lašelio vandens, – deja, ir to lašelio ligoninėje nebuvo galima gauti. Jam beklejojant, nuolat vaidenosi, kad jį kiša į krematorijaus pečių, kad jis jau pro kaminą lekia. Kiek bepajėgdamas, gynėsi jis nuo to, bet nuraminti jo jau nebebuvo galima.

Prašė, maldavo pašaukti iš kito barako jam artimą vieną kitą žmogų, – jis jau jautė gyvenimo pabaigą. Prašė lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, vokiškai, nurodinėdamas, kuris barakas, kambarys ir lova. Ir tai įvykdyti nebuvo galima. Niekas nedrįso naktį pereiti per kiemą. Ties kiemu bokšte stovėjo kulkosvaidis ir visus naktibaldas, pasirodančius kieme vėliau nustatyto laiko, šaudė neperspėdamas. Likusią paskutinės nakties dalį praleido Puodžius besiginčydamas su komendantu. Komendanto, žinoma, pašal nebuvo, bet ligonis vaizdavosi jį esant čia pat. Dėstė jisai komendantui visas lagerinio gyvenimo prašmatnybes. Jau oro jam ėmė pristigti, jau tiktai po vieną skiemenį jis begalėjo ištarti.