– Ką, negąsdink! Žinai, kiek jūsiškių šiandie priėmėm į ligoninę? Aštuonis. Girdi, aštuonis? Tu – devintas. Prieš pusantrų metų mūsų atvarė į lagerį šimtą devynias dešimtis tris. Žinai, kiek iš viso to mūsų būrio šiandie liko gyvų? Nežinai. Aš vienas likau, – štai kas. Vienas vienintelis, supranti, ką tai reiškia? Pamatysi, kaip jūs pradėsite lėkti pro kaminą, vienas paskui kitą, po kelis drauge...

– Vis dėlto, gerbiamas mokytojau, ar tu negalėtum prasmegti kur nors po velniui

– Ką, nepatinka mano teisingi žodžiai? Žinoma, jie negražūs. Žinoma, jie kieti. Bet jie reikalingi. Reikia naujoką apšviesti ir užgrūdinti iš pat pradžios, kad jis nebūtų kvailas. Kad jis kiekvieną momentą būtų pasiryžęs grumtis dėl gyvybės, – kad jis niekuomet neužmirštų, kur jis yra...

– Klausyk, kumščiavos apaštale, – sakau aš jam, – čia ir kitas dalykas netelpa mano galvoj. Kad kalinys kalinį muša ir žudo, – štai kas man nesuprantama ir baisu! O kas būtų, jei kaliniai vieną gražią dieną nustotų vienas kitą bežudę? Jei jie vienas kitam padėtų, – kolegiškai, draugiškai elgtųsi, – juk gyvenimas čia tuomet perpus lengvesnis pasidarytų!

– Cha-cha-cha! – skaniai skaniai nusikvatojo Gervinskis, – koks tu, profesoriau, naivus tebesi! Iš knygų mokeisi, ne iš gyvenimo! Čia ne žmonių, čia sistemos reikalas. Sistemą nustatėme ne mes, sistemą nustatė vokiečiai, esesininkai. Pradžioje ir mes visi taip galvojome, kaip tu. Kaliny? kalinio nemušė. Tuomet vieni esesininkai mušė. Ir kaip mušė! Mes mušame su atodaira. Pamušam ir paliaujam. O jie mus mušė be atodairos. Gyventi kiekvienas nori... Norėdamas likti gyvas, turi žengti per kitų lavonus. Dar vėl. Jeigu čia būtų vienodi žmonės, sakysime, jeigu čia būtų vieni tikrai politiniai kaliniai, dar būtų galimas šioks toks taikus sugyvenimas, šiokia tokia vienybė. Bet to gi čionai nėra. Čia gi labai įvairi publika. Visokių tautų politiniai. Įvairiausi kriminalistai. Vagys, plėšikai, galvažudžiai, sadistai, budeliai... O kiek dar jų čia kitokių yra, kokio padūkusio šlamšto! Sudaryk jų tarpe vienybę, susikalbėk su jais! O kas svarbiausia – žmonės čia pasiutusiai alkani! Jau matei, tur būt, ką daro klipatos? Rausias atmatų dėžėj. Senus kaulus graužia. Supuvusį mėšlą ryja. Surūdijusias vinis laižo. Žemėtos žalios bulvių lupenos – jiem aukščiausias skanėsis. Dėl duonos plutelės čia žmogus į ugnį eitų. Išvietėje maudytųsi. Savo artimą užmuštų be jokio sąžinės graužimo. Štai dar pernai rudenį aš pats vienam valkatai kaulus sukračiau už tai, kad jis vos spėjusiam mirti lavonui išplėšė kepenis ir pradėjo žalias ryti. Kaulus aš jam sukračiau. Bet ar jis buvo kaltas – tai dar klausimas. Ar tu žinai, ką tai reiškia, kai žmogus prisigyvena iki tokio laipsnio?! Šiemet čia žmonių jau nebeėda, bet pernai, ypač užpernai, tokių dalykų apsčiai pasitaikydavo. Aš pats buvau bloko viršininkas. Numirė naktį kalinys – ir dabok jį, kad kiti nesusprogtų. Kepenis, širdį – bežiūrint išplėš. Ar tu, knygų žiurkė nelaimingas, gali įsivaizduoti žmogaus padėtį, kad jis taip pasiunta ir žmogėdra darosi? Ar jis žmogėdra ir gimė? Ne! Gimė jisai, kaip ir visi žmonės. Turėjo tėvus, turėjo tėvynę... Lageris ką iš jo padarė! Manai, aš perdedu? Nieko panašaus! Aš dar per maža sakau. Pasiklausk kitų senų katorgininkų, visi patvirtins. Žmogus čia žvėris daraisi. Bjauresnis už žvėrį. Ir turi toks pasidaryti. Turi žvėriškai gintis ir pulti. Kitaip – jis žus. Praris jį kiti. Va, taip, šmaukš – ir nebėr žmogaus. Nukūliau tam žioplai ukrainiečiui pusę danties. Kas tai yra? Toks niekaniekis, kad liežuvio gaila apie tai kalbėti. Tu piktinies, aš matau. Kažką sapalioji apie humanizmą, apie užuojautą, paguodą... Kūdikis dar tu esi, nors ir žilas! Kai lėksi dūmais pro kaminą, gal bent tuomet suprasi, kad aš tiesą sakau.

Šalta man pasidarė nuo tokios jo filosofijos. Suk jį velniai! Nebeišdrįsau toliau su juo ginčytis. Tikrai, ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?

1944 metų viduvasary atėjo į lagerį komendantas, lagerio viršininkas, gydytojas Heidelis ir dar kai kas iš vyresnybės. Pasišaukė visus kalinius jūrininkus.

Kaliniai jūrininkai buvo visi vokiečiai – be išimties. Beveik visi buvo vagys. Vienas kitas tiktai jų tarpe buvo padorus žmogus. Į lagerį atvarydavo juos baisiai nusipešusius, sunykusius, susmukusius. Lageryje jie labai greitai atkusdavo. Prie kokio darbo, bet kokioje komandoje juos paskirdavo, visuomet jie rasdavo kur ką pavogti. Meisteriai buvo. Nepalyginami specialistai.

Va, šiuos jūrininkus ir pasišaukė komendantas. Išrikiavo. Pasišaukė abu budelius ir pradėjo jūrininkam kailį perti. Budelis krečia jam į uodegą, o jis, jūrininkas, turi pats garsiai skaičiuoti smūgius ir paskui iškilmingai atraportuoti komendantui, kiek jisai smūgių gavo.

Pirmoji jūrininkų partija, penkios dešimtys žmonių, gavo po penkiolika smūgių už tai, kad jie buvo visi jūrininkai. Antroji, penkios dešimtys žmonių, gavo po dešimtį smūgių už tai, kad jie į lagerį pateko. Trečioji partija, taip pat penkios dešimtys galvų, gavo tiktai po penkis smūgius – kad jie neužmirštų, jog jie lageryje gyvena.

Išpėrė komendantas savo vokiečius jūrininkus, išpėrė – ir nuėjo sau, lyg cigarą surūkęs.

Tų jūrininkų tarpe buvo vienas austras, jūrų inžinierius, labai protingas ir garbingas vyras, Bremeris [Bremer]. Lagerin pateko už anarchistines savo pasaulėžiūros tendencijas ir už tolygų elgesį karo laivyne. Visuomet buvo jisai geriausios nuotaikos. Kad ir kažkaip jam sunku buvo, jis visuomet mokėdavo viskuo pasijuokti. Gerai, sakydavo jis, kad jį į lagerį pasodinę – po karo bent jis būsiąs gesellschaftsfähig, – ne gėda jam būsią pasirodyti padoresnėje visuomenėje. Esą koks vokietis, lageryje nebuvęs, galėsiąs po karo pasauliui akis parodyti? Laisvėje pasiliko jo jauna žmona – ir jis pats buvo jaunas, – ir sūnelis. Jis buvo įnirtęs nacių partijos priešininkas, o jo žmonelė – įstojo į tą partiją. Dar labiau norėdama jam įskaudinti, atidavė jo sūnelį mokytis į nacių pensioną. Pagaliau ir pati sumanė dar kartą ištekėti, žinoma, už nacio, – pareikalavo iš jo išsiskyrimo. Sėdėdamas lageryje, dvejus metus jisai su savo žmonele bylinėjosi, neduodamas jai išsiskyrimo pažymėjimo.

Visus šiuos, jam tokius skaudžius dalykus pasakodavo jisai su meistrišku humoru, kaip tiktai vieni senosios Vienos gyventojai pasakoti mokėdavo.

– Na, Bremeri, – sakau aš jam po jūrininkų šventinimo operacijos, – kiek gavai Trečiojo reicho garbei, penkis ar penkiolika?

– Et, jūs, užsieniečiai! – nusijuokė jisai, – jūs vokiškos sielos visiškai nesuprantate ir nesuprasite. Jum mušimas atrodo kažkoks baisus veiksmas, žmogaus vertybę žeminąs dalykas. Mum, vokiečiam, mušimas yra pats paprasčiausias reiškinys. Jis yra įėjęs į mūsų kūną ir kraują. Tai yra mum būtinas elementas visoje mūsų auklėjimo sistemoje. Rask Vokietijoje, kad nori – hitlerinėje, kad nori – kaizerinėje, gimnaziją, kurioje gimnazistai nebūtų buvę mušami. Nerasi tokios. Leipcigas iš senų senovės yra pedagoginės literatūros centras; skelbiama tenai naujausios pedagoginės idėjos. Knygose mokinių mušimas tenai iškeikiamas. Bet tas idėjas mes tiktai užsieniui gaminame. Leipcige, naujausios pedagogikos tame centre, nebuvo nė vienos mokyklos, kurioje vaikai nebūtų buvę mušami. Jūs tokiais reiškiniais piktinatės, o mes į tai nekreipiame dėmesio. Lyg į blusos kandžiojimą. Truputį nemalonu. Truputį niežti. Bet tai ir viskas. Metas būtų ir jum suprasti vokiečių civilizacijos pagrindus...

Sunku būtų pasakyti, ar Bremeris šį kartą rimtai kalbėjo, ar juokės, kaip visuomet. Tiktai teisybės jo žodžiuose buvo geroka dalis.

XX. Kamino paunksmėje

Man tebesant ligoninėje, ligoniai pradėjo į ją griūti it skruzdėlės į medaus puodynę. Lageryje įsisiautėjo epidemijos: visokios šiltinės ir labai pavojingas vidurių sukrikimas, lageryje nelabai geru vardu vadinamas mirtingumu prašokęs visas tris šiltines.

Ligoninėje – vietos maža. Ligoniai netelpa. Ėmė guldyti į lovas po du, po tris žmones. Guldo, kas kaip pasitaikė. Atvirą džiovininką su šiltininku, plaučių uždegimą su paleistviduriu. Vėliau, kai liga paaiškėdavo, ligonius imdavo rūšiuoti. Paleistvidurius sugabeno į atskirą kambarį, suguldė po du, po tris į lovą. Smarvė iš tojo kambario tirštais sluoksniais bangavosi per visą ligoninę. Pro kambario šalį praeiti buvo sunku. Daug geriau buvo mirti negu tame kambaryje sirgti. Patekęs į tą kambarį, ir skubėdavo atsisveikinti su šiuo pasauliu. O šiltininkam buvo įsteigtas net atskiras barakas. Prasidėjo šiokia tokia kova su epidemijom.

Kovoti su jomis buvo gyvas reikalas. Lageriui buvo paskelbtas karantinas. Tai yra: nauji kaliniai į lagerį buvo priimami, bet iš lagerio nė vienas neišleidžiamas. Na, dėl to dar nebūtų buvę reikalo su epidemijomis kovoti, – kalinių būtų buvę pakakę. Bet atsitiko kitas, daug blogesnis dalykas.

Visoje apylinkėje, iki pat Gdansko, pasklido gandai, kad lageryje siaučia baisios ligos. Vokiečiai, apylinkių gyventojai, žinia, kaip vokiečiai, baisiai nenori be reikalo mirti – baisiai bijo epidemijų. Tad šitie gyventojai pradėjo visa gerkle rėkti, kad lageris baisiausiom ligom juos apkrėsiąs...

Kas pas civilius gyventojus iš lagerio ateina? Negi kaliniai ateis. Ateina esesininkai. Kas papirkliaut, kas – pagirtuokliaut, kas – pamergeliaut, kas – šiaip sau pasmaguriaut. Civiliokai, visokios karo našlės ir gyvanašlės, ir pradėjo rėkti, kad lagerio esesininkai jom visokias bacilas nešioja. Čia tai ir valdžiai buvo ko susirūpinti. Ji ėmė ir uždėjo karantiną ir visiem SS berneliam. Kol lageryje siaučia epidemijos, niekas iš SS vyrų nebegali iš lagerio išeiti.

Nebegali nei žmonelėm cukraus ir margarino nuvežti, nei kur samagono susižvejoti, nei su kokia nors gyvanašlėle kaime per naktelę pasiūtaroti.

Nori valdžia ar nenori, bet vis dėlto teko jai pradėti su tomis epidemijomis kova. Negi sėdės SS karžygiai, visą laiką lageryje uždaryti! Ko gera, gali dar ir jie pradėti mirti. Juo labiau, kad trejetas jų jau garbingą pavyzdį davė – ėmė ir pasimirė.

Bet epidemijų pradžioje ėjo taikingiausias visokių bacilų sugyvenimas ir susikryžiavimas.

Man į lovą buvo paguldytas ligonis su vidurių šiltine, kurio šiaip taip atsikračiau, atidavęs mūsų palatos sanitarui savo dieninę maisto porciją.

Kiti lietuviai inteligentai, patekę į ligoninę, rado paprastesnę išeitį, ėmė mirti vienas po kito. Pirmas iš jų mirė gulėdamas pirmame aukšte po manimi, – ligoninėje buvo dviejų aukštų lovos, – aš, kaip sveikstąs, išsikėliau į antrąjį aukštą.

Mirtininkų eilę pradėjo Puodžius, mokytas matininkas, buvęs karininkas, aukštas tvirtas 47 metų vyras. Jis, tiesą pasakius, jau seniau pradėjo silpnėti. Per rytinius patikrinimus mudu su juo šalimais stovėdavome ir drauge, it iš anksto susitarę, alpdavome. Ligoninėn pateko jisai, jau turėdamas daugiau 39 laipsnių šilimos. Pasirodė, plaučių uždegimu jo susirgta. Ligoninės gydytojai apžiūrėjo jį tiktai į trečią dieną. Davė jam aspirino ir įsakė padaryti kompresą, kuris buvo padėtas vos sekamą dieną, kai ligonis ėmė jau sąmonės netekti.

Su tokia temperatūra žmogui baisiai norisi gerti. Bet lagerio ligoninėje net šiuo atžvilgiu niekuo nebuvo galima padėti. Nevirinto vandens gerti negalima, o virinto – nėr kaip nėr. Tris naktis blaškėsi vargšas, maldaudamas nors lašelio vandens, – deja, ir to lašelio ligoninėje nebuvo galima gauti. Jam beklejojant, nuolat vaidenosi, kad jį kiša į krematorijaus pečių, kad jis jau pro kaminą lekia. Kiek bepajėgdamas, gynėsi jis nuo to, bet nuraminti jo jau nebebuvo galima.

Prašė, maldavo pašaukti iš kito barako jam artimą vieną kitą žmogų, – jis jau jautė gyvenimo pabaigą. Prašė lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, vokiškai, nurodinėdamas, kuris barakas, kambarys ir lova. Ir tai įvykdyti nebuvo galima. Niekas nedrįso naktį pereiti per kiemą. Ties kiemu bokšte stovėjo kulkosvaidis ir visus naktibaldas, pasirodančius kieme vėliau nustatyto laiko, šaudė neperspėdamas. Likusią paskutinės nakties dalį praleido Puodžius besiginčydamas su komendantu. Komendanto, žinoma, pašal nebuvo, bet ligonis vaizdavosi jį esant čia pat. Dėstė jisai komendantui visas lagerinio gyvenimo prašmatnybes. Jau oro jam ėmė pristigti, jau tiktai po vieną skiemenį jis begalėjo ištarti.

– Po-ne ko-men-dan-te, ich bit-te um die Ge-rech-tig-keit, – prašau teisingumo, – vos vos pravaitojo jisai. Pravaitojo ir užgeso.

Užgeso lovoje, vadinasi, pasilaisvino vieta. Tuojau atbėgo sanitarai, pflegeriais vadinami, apžiūrėjo dantis, nuvilko marškinius ir nutempė dar nesuspėjusį kaip reikiant ataušti lavoną į sandėlį, kad jis būtų iš tenai pakrautas į artimiausią vežimą, einantį į krematoriumą. Jo vieton atsigulė kitas.

Tą dieną mūsų mažyčiame kambarėlyje mirė trys. Vienas senyvas vokietis, patekęs lagerin už tai, kad Gdanske, „juodojoj rinkoj“ nusipirko be kortelių pusę kilogramo sviesto. Pateko į lagerį, apsirgo ir mirė. Už pusę kilo sviesto savo galvą paguldė.

Mirė tą dieną ir vienas lenkas, dar visai jaunas, labai inteligentiškas, kultūringas, mielas vaikinas. Vaikščiojo po kambarį. Draugiškai kalbėjomės. Atsisėdo ant savo lovos. Sučiulpė sausainio gabalą. Atsigulė ir užmigo. Tur būt, ir pats jis nežinojo, kad jis jau miręs.

Antras iš eilės mūsiškis tame pat kambaryje mirė advokatas Kerpė.

Jis jau kokią savaitę vaikščiojo visas susirietęs. Žvyrą su naščiais betampydamas, buvo visiškai nustojęs noro valgyti. Užtat baisų troškulį jisai turėjo. Kadangi iš šulinio čiaupo vandens nebuvo galima gerti, jisai gaunamąją duonos porciją iškeisdavo į mineralinį vandenį, – kiti kaliniai jam tokį vandenį duodavo. Tik vėliau pasirodė, kad jie tą vandenį ne krautuvėj, lageriškai „kantinėj“, pirkdavo, bet iš šulinio pasemdavo: imdavo duoną ir nuodydavo žmogų. Kerpė gėrė tokį brangų vandenį ir šaipės:

– Yra, – šnekėjo jisai, – lagery ir gerų žmonių: ne visi muša.

Ligoninėj šnekučiavos jisai, visiškai nesirengdamas mirti. Gal ir manė, kad reikės jam tai padaryti, bet vis dar ne taip greitai.

– Et! – ištarė jisai, apsivertė ant kito šono ir baigė savo dalią.

Kitiem mūsiškiam numirti ne taip lengvai sekėsi. Per penkias ar šešias savaites mirė devyni, o daugiau dvidešimties nežinojo, kaip jiem toliau elgtis: mirti – ar dar bandyti žemelės jungą tempti?

Tiesą pasakius, lageryje mūsiškių mirė tiktai septyni, nes kitu du buvo užmušti. Vienas jų – beveik mano akivaizdoje.

Tai – jaunas vyras, talentingas mokslininkas gamtininkas, gimnazijos direktorius Marijampolėje Masaitis. Atėjo jisai į ligoninę jau sunkiai sirgdamas ta prakeikta lagerio „cholerina“. Gal būtų iš jos pagijęs, gal – ir ne, – nežinia. Ligoninės prausykloje naujus ligonius rikiuoja po dušais ligoninės barzdaskutys. Rikiuoja ir keikias, ir pagaliu bado. Masaitis padarė kažką, kas tam barzdaskučiui nepatiko, – ne po tuo dušu atsistojo, ar ką, – rėžė barzdaskutys jam su lazda per sprandą. Masaitis apalpo. Nebeatsigavo. Sekamą rytą buvo jisai jau miręs.

Tvirtas, sveikas, malonus vyrai buvo Bauba, gimnazijos direktorius Kaune. Iš pat pradžios jam lageryje sekės. Pateko dirbti raštinėn į komendantūros namus, buvo apgyvendintas geresnėse patalpose, geresnį maistą gaudavo. Apsirgo vidurių šiltine. Pakėlė ją. Kol pabaigs gyti, buvo paguldytas į klipatų bloką. Tenai jį besveikstantį ir užmušė taburete – maisto dalintojas Taranskis, po kelių savaičių patsai miręs nuo tos pačios šiltinės, lageryje išgyvenęs ketverius metus.

Taip gausiai prigriuvus į ligoninę epidemininkų, man joje jau nebejauku pasidarė. Pagaliau Heidelis liepė mane išrašydinti iš ligoninės.

Veito dešinioji ranka ir liokajus pflegeris Vališevskis [Waliszewski], išleisdamas mane, ketino man snukį sugurinti, visus mano marškinėlius iškratė, iščiupinėjo, ar nebūsiu aš ko ligoninėje pavogęs, nes jis pats tuomet nukniaukė mano vienintelį, mano visą brangiausią turtą, mano „aukso valiutą“ – aštuonias cigaretes, kurias man vienas kolega arkliavagis buvo dovanojęs!..

Vališevskis aprengė mane pačiais šlykščiausiais skarmalais, kokius tik turėjo, paršu pavadino ir kumelės vaiku – ir paleido.

Veitas visą paleistųjų komandą nuvedė, kaip paprastai, į darbo biurą, – atseit, va, pagydžiau, – galite kinkyti į vežimą.

Darbo biuras primygtinai siūlė palikti mane ligoninėj raštininkėlio pareigom eiti, bet Veitas apie tai ir klausyti nenorėjo:

– Tokių Vilniaus grobikų, kaip aš, jam esą nereikia.

Tinginiu-nenusisekėliu išlėkęs iš ligoninės raštinės, gavau pradėti lagerinę karjerą vėl iš pradžios. Naujoko teisėmis vėl atsidūriau miško kolonoje – rąstų tampyti.

Vis dėlto ligoninėje geriau buvo negu prie rąstų!

Kimbame į rąstą – jau labai mišrioje kompanijoje, lietuvių inteligentija buvo jau po įvairias komandas išsklaidyta, – kimbame į rąstą kokie dvidešimts vyrų – nejuda, judošius, iš vietos – ir gana. Na, tiek ir tos sveikatėlės mum bebuvo: kitam sprigtu duotum kakton – ir nuvirstų...

O kol tą prakeiktą rąstą ant savo pečių užustenam, kol iš vietos išjudam, kol jį už pusės kilometro ir toliau nulinguojam nudejuojam, baisiai nuobodu pasaulyje pasidaro. Taip jau nuobodu, kad net vemti noris.

Dieną tampau tuos rąstus, kitą, trečią... Kas gi čia, po velnių, bus? Jei taip dar kelios dienos prasitęs – ir man bus kaip kitiem – po visam...

Dairaus šen, dairaus ten, kaip čia nuo tų rąstų pasprukus?

XXI. Aplink kelmą visą dieną

Besitąsant su rąstais, užėjo ir velykos, 1943 metų – pirmosios velykos lageryje.

Šeštadienį prieš velykas dirbome tiktai ligpiet. Popiet mūsų mielas Vacelis Kozlovskis išrikiuoja visą bloką kieme. Balandinė saulaitė taip gražiai šviečia, taip meiliai šildo. Taip gera būtų toje mieloje saulužėje saulužėlėje bent kiek pailsėti!

Paduoda Vacius komandą:

– Zdejmować koszule! Ale prędzej! – Nusivilkite marškinius, – greičiau!

Žiūrime, kas gi čia dabar bus? Argi jis, šėtonėlis mieliausias, mus velykom be kelnių paliks, – iš jo gi gali visko laukti? Bet kol kas dar nieko bloga nematyti. Visa ramu. Tiktai liepė jis mum žemėje susėsti.

– Utėles mušti, rupūžgalviai, mušti utėles! – šaukia Vacius, mostaguodamas šakotu vėzdu.

O, štai kas! Tegyvuoja Vacius iki pirmųjų kartuvių!

O tiem palšmargiam pono dievo gyvulėliam didįjį šeštadienį padarėme ištisą pogromą.

Trak-trak-trak, trak-trak-trak, – taip ir traksi po visą kiemą it iš kulkosvaidžio. Tūkstančiai tūkstančiai žuvo jų tuomet, vargšelių.

Pirmą velykų dieną nedirbome. Vacius kviečia mus, lietuvius, pas save į „dienos ruimą“. Pavaišinti bene mus geraširdiškai švenčių proga rengias?

Prie durų pasitinka mus Vacelis ir dar keli banditėliai.

– Parodykite kojas, – ar švarios? O ausis – ar mokate išsimazgoti? – tikrina toji „sanitarinė komisija“ mūsų kojas ir ausis.

Kadangi su mūsų kojom ir ausim buvo dar pusė bėdos, Vacelis pareiškė, kad mes velykų pirmosios dienos proga galime kambary net ant suolų pasėdėti, jei tokio noro turime. Tačiau tiem, kurių kojos ir ausys buvo ne pirmos rūšies, prisiėjo riestokai: gavo jie velykų proga ir per valgomąją, ir per šonus, – buvo jie nugrūsti į prausyklą ir įmerkti tenai pamirkti į šaltą vandenį. Į „dienos ruimą“ jie nebegrįžo...