Kitiem mūsiškiam numirti ne taip lengvai sekėsi. Per penkias ar šešias savaites mirė devyni, o daugiau dvidešimties nežinojo, kaip jiem toliau elgtis: mirti – ar dar bandyti žemelės jungą tempti?

Tiesą pasakius, lageryje mūsiškių mirė tiktai septyni, nes kitu du buvo užmušti. Vienas jų – beveik mano akivaizdoje.

Tai – jaunas vyras, talentingas mokslininkas gamtininkas, gimnazijos direktorius Marijampolėje Masaitis. Atėjo jisai į ligoninę jau sunkiai sirgdamas ta prakeikta lagerio „cholerina“. Gal būtų iš jos pagijęs, gal – ir ne, – nežinia. Ligoninės prausykloje naujus ligonius rikiuoja po dušais ligoninės barzdaskutys. Rikiuoja ir keikias, ir pagaliu bado. Masaitis padarė kažką, kas tam barzdaskučiui nepatiko, – ne po tuo dušu atsistojo, ar ką, – rėžė barzdaskutys jam su lazda per sprandą. Masaitis apalpo. Nebeatsigavo. Sekamą rytą buvo jisai jau miręs.

Tvirtas, sveikas, malonus vyrai buvo Bauba, gimnazijos direktorius Kaune. Iš pat pradžios jam lageryje sekės. Pateko dirbti raštinėn į komendantūros namus, buvo apgyvendintas geresnėse patalpose, geresnį maistą gaudavo. Apsirgo vidurių šiltine. Pakėlė ją. Kol pabaigs gyti, buvo paguldytas į klipatų bloką. Tenai jį besveikstantį ir užmušė taburete – maisto dalintojas Taranskis, po kelių savaičių patsai miręs nuo tos pačios šiltinės, lageryje išgyvenęs ketverius metus.

Taip gausiai prigriuvus į ligoninę epidemininkų, man joje jau nebejauku pasidarė. Pagaliau Heidelis liepė mane išrašydinti iš ligoninės.

Veito dešinioji ranka ir liokajus pflegeris Vališevskis [Waliszewski], išleisdamas mane, ketino man snukį sugurinti, visus mano marškinėlius iškratė, iščiupinėjo, ar nebūsiu aš ko ligoninėje pavogęs, nes jis pats tuomet nukniaukė mano vienintelį, mano visą brangiausią turtą, mano „aukso valiutą“ – aštuonias cigaretes, kurias man vienas kolega arkliavagis buvo dovanojęs!..

Vališevskis aprengė mane pačiais šlykščiausiais skarmalais, kokius tik turėjo, paršu pavadino ir kumelės vaiku – ir paleido.

Veitas visą paleistųjų komandą nuvedė, kaip paprastai, į darbo biurą, – atseit, va, pagydžiau, – galite kinkyti į vežimą.

Darbo biuras primygtinai siūlė palikti mane ligoninėj raštininkėlio pareigom eiti, bet Veitas apie tai ir klausyti nenorėjo:

– Tokių Vilniaus grobikų, kaip aš, jam esą nereikia.

Tinginiu-nenusisekėliu išlėkęs iš ligoninės raštinės, gavau pradėti lagerinę karjerą vėl iš pradžios. Naujoko teisėmis vėl atsidūriau miško kolonoje – rąstų tampyti.

Vis dėlto ligoninėje geriau buvo negu prie rąstų!

Kimbame į rąstą – jau labai mišrioje kompanijoje, lietuvių inteligentija buvo jau po įvairias komandas išsklaidyta, – kimbame į rąstą kokie dvidešimts vyrų – nejuda, judošius, iš vietos – ir gana. Na, tiek ir tos sveikatėlės mum bebuvo: kitam sprigtu duotum kakton – ir nuvirstų...

O kol tą prakeiktą rąstą ant savo pečių užustenam, kol iš vietos išjudam, kol jį už pusės kilometro ir toliau nulinguojam nudejuojam, baisiai nuobodu pasaulyje pasidaro. Taip jau nuobodu, kad net vemti noris.

Dieną tampau tuos rąstus, kitą, trečią... Kas gi čia, po velnių, bus? Jei taip dar kelios dienos prasitęs – ir man bus kaip kitiem – po visam...

Dairaus šen, dairaus ten, kaip čia nuo tų rąstų pasprukus?

XXI. Aplink kelmą visą dieną

Besitąsant su rąstais, užėjo ir velykos, 1943 metų – pirmosios velykos lageryje.

Šeštadienį prieš velykas dirbome tiktai ligpiet. Popiet mūsų mielas Vacelis Kozlovskis išrikiuoja visą bloką kieme. Balandinė saulaitė taip gražiai šviečia, taip meiliai šildo. Taip gera būtų toje mieloje saulužėje saulužėlėje bent kiek pailsėti!

Paduoda Vacius komandą:

– Zdejmować koszule! Ale prędzej! – Nusivilkite marškinius, – greičiau!

Žiūrime, kas gi čia dabar bus? Argi jis, šėtonėlis mieliausias, mus velykom be kelnių paliks, – iš jo gi gali visko laukti? Bet kol kas dar nieko bloga nematyti. Visa ramu. Tiktai liepė jis mum žemėje susėsti.

– Utėles mušti, rupūžgalviai, mušti utėles! – šaukia Vacius, mostaguodamas šakotu vėzdu.

O, štai kas! Tegyvuoja Vacius iki pirmųjų kartuvių!

O tiem palšmargiam pono dievo gyvulėliam didįjį šeštadienį padarėme ištisą pogromą.

Trak-trak-trak, trak-trak-trak, – taip ir traksi po visą kiemą it iš kulkosvaidžio. Tūkstančiai tūkstančiai žuvo jų tuomet, vargšelių.

Pirmą velykų dieną nedirbome. Vacius kviečia mus, lietuvius, pas save į „dienos ruimą“. Pavaišinti bene mus geraširdiškai švenčių proga rengias?

Prie durų pasitinka mus Vacelis ir dar keli banditėliai.

– Parodykite kojas, – ar švarios? O ausis – ar mokate išsimazgoti? – tikrina toji „sanitarinė komisija“ mūsų kojas ir ausis.

Kadangi su mūsų kojom ir ausim buvo dar pusė bėdos, Vacelis pareiškė, kad mes velykų pirmosios dienos proga galime kambary net ant suolų pasėdėti, jei tokio noro turime. Tačiau tiem, kurių kojos ir ausys buvo ne pirmos rūšies, prisiėjo riestokai: gavo jie velykų proga ir per valgomąją, ir per šonus, – buvo jie nugrūsti į prausyklą ir įmerkti tenai pamirkti į šaltą vandenį. Į „dienos ruimą“ jie nebegrįžo...