Prasitampęs lageryje apie tris savaites, pradėjau karjerą daryti – patekau jauniausiu raštininkėliu į kalinių ligoninę – išbandymo tvarka.

Kažkodėl kalinių ligoninė čionai buvo pavadinta komišku, niekur kitur Vokietijoje nevartojamu vardu: Krankenbau – ligonių statyba. Visai ta pat tvarka, kaip Strassenbau – plentų statyba, Brunnenbau – šulinių statyba, Tief- und Hochbau – gilioji ir aukštoji statyba. Taip ir: ligonių statyba. Moterų ligoninė ir vadinosi ligoninė, o vyrų – statyba.

1943 metų kovo mėnesį toji ligoninė turėjo 4–5 kambarius kaliniam ligoniam, kambarėlį raštinei ir administracijai, aptiekėlę, virtuvę, prausyklą su vonia ir dušais – ten drauge, tam pačiam kambary buvo ir lavoninė, – ir dar kažkokius patalpinius mažmožius.

Ligoninės galva buvo Lagerarzt – lagerio gydytojas Heidelis [Heidel]. SS Hauptsturmführer maždaug kaip ir pėstininkų kapitonas.

Gydytojas Heidelis buvo aukštas, lieknas, 30–35 metų, tamsus šatenas, gražių linijų vyras. Jo veidas buvo gana inteligentiškas, tiktai iš studentavimo laikų buršų špagomis šiek tiek suraižytas. Vaikščiojo jis šiek tiek nuknarinęs galvą. Visuomet tylus, visuomet mandagus. Jis buvo vienintelis visame lagery esesininkas su aukštuoju mokslu. Jis ne tiktai nesimušė, bet ir nesikeikė. Per dvejus metus jis nėra nė vieno koliojimos žodžio ištaręs, kas jau buvo visiškai nepanašu į esesininką. Jis savo vardu tyliai pridengdavo visas lagerio žmogžudystes.

Klipatos kaip musės rudenį miršta. Jis pasirašo mirties pranešimą. Pačios populiariausios klipatų ligos buvo:

AKS – Allgemeine Korperschwäche – bendras kūno nusilpimas: kraujo apytakos pakrikimas, vidurių kataras. Dar labai populiari klipatų liga, privačiame gyvenime mažai težinoma, o lageryje – tikra giltinė – tai flegmona. Šlaunis ar blauzda patinsta, paraudonuoja, pamėlynuoja, prakiūra... Pūva raumenys. Lageryje žaizdos labai sunkiai gyja. Menkutė žaizdelė ištisas savaites, mėnesius pūliuoja – nėra maisto žaizdai gyti. Kartą prasidėjusi flegmona mėtosi po visą kūną, pūva gyvas žmogus.

Na, tiek to, – čia vis dėlto ligos. Bet kai lagery sveiką žmogų, būdavo, užmuša, oficialiame mirties pranešime gydytojas Heidelis ramiausia sąžine rašydavo: AKS. Kažkodėl tiktai pakartųjų reikalu jis nurodydavo kitą ligą: plaučių uždegimą. Vėliau šitokiu reikalu kartais parašydavo dar: Freitod, – Atseit, nusibaigė laisva mirtimi.

Kartais į lagerį atsiųsdavo tokių kalinių, kurie valdžiai šaudyti arba karti kažkodėl būdavo nepatogu. Tokius atsiųsdavo Heidelio įstaigon – įšvirkštimų padaryti. Mirties priežastį Heidelis oficialiu raštu nurodo: AKS.

Tiktai 1945 metų rudenį Heideliui kažkas užėjo, kad jis susipyko su lagerio valdžia – atsisakė bepriimti nuodytinus žmones. Ir dar leptelėjo supykęs:

– Pas jį esanti ligoninė, ne skerdykla...

1943 metų kovo – balandžio mėnesį lageryje buvo nepilni 4.000 kalinių, o mirdavo jų kasdien po 40–50. Tačiau balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje jų mirdavo kasdien jau apie 100. Atėjo tokia savotiška cholerina, – storosios žarnos uždegimas, – labai daug žmonių surijusi, atėjo vidurių šiltinė, dėmėtoji šiltinė, dizenterija, plaučių uždegimai ir dar kažkas tenai. Heidelis ėmė tuomet savo įstaigą plėsti. Gavo daugiau kambarių, o klipatom – įvedė atskirą bloką, – jiem jau duodavo nuo darbo poilsio, silpniausius – net visiškai į darbą nebevarydavo.

1944 metais vasaros pradžioj Heidelis gavo mėnesį atostogų. Jo pavaduoti atvyko kitas gydytojas. Ar jis buvo tikras gydytojas – perkūnas jį žino, bet esesininkas jis buvo tikras.

Jis atsivežė naują metodą klipatom gydyti, – esą jo paties kituose lageriuose jau išbandytą ir davusį gerų vaisių.

Jisai įsakė: stipresniem klipatom duoti po pusę kaliniško valgio porcijos, silpnesniem – po trečdalį, o visai silpniem – nieko nebeduoti. Esą dėl maisto trūkumo pas klipatas atsirandanti gyvybinė gyvenimo valia, ir jie imą sveikti. Na, kas mirštąs – tai mirštąs, – čia jau nieko padaryti nebesą galima. Juo greičiau jie išmirštą – juo ekonomiškiau išeiną.

Mūsų lagerio klipatos šios dorybės, matyti, neįvertino kaip reikiant: ėmė mirti sutartinai it žąsiukai pavasarį, dėlių apsėsti.

Heidelis grįžo iš atostogų greičiau negu reikėjo. Gydytoją reformatorių pravijo. Naują gydymo metodą tuojau atšaukė. Jo vieton įvedė klipatom gimnastiką. Šilta ar šalta, būdavo, gimnastikuojas klipatėlės vidury kiemo, net jiem dantys barška.

1944 metais Haidelis gavo padėjėją, gydytoją Lukasą, chirurgą, iš kariuomenės. Už ką, kokiu būdu jisai iš kariuomenės į SS eiles pateko – jis ir pats nežinojo. O į SS laikomą lagerį savo gyvenime pateko pirmą kartą. Porą savaičių valkiojosi jisai po lagerį kaip apkvaišęs, negalėdamas lagerio dyvų dyvais atsidyvyti. Paskum visu uolumu griebėsi chirurgo darbo: raižė kaliniam aklažarnius, flegmonas, tiesino rankas ir kojas... Paskui ėmė slaptai uostinėtis su įvairiais kaliniais – mūrininkais, staliais, šaltkalviais, dažytojais, stikliais. Ėmė su jais kažkur naktimis slankioti po lagerį, kažkokius daiktus tampyti. Paskui chirurgijos salėje per naktis degė šviesos, stuksėjo plaktukai...

Šitokiu būdu gydytojas Lukas, pats su kaliniais vogdamas medžiagą iš valdžios sandėlių, pats su kaliniais drauge naktimis dirbdamas, įruošė puikiausią operacinę salę. Heidelis – kentė kentė, sukandęs dantį, šitokį Lukaso sauvaliavimą, kol jį išėdė iš lagerio.

Ko kišasi, kur jo niekas neprašo!

Heidelis pats – mažai tesikišo į ligoninės reikalus. Jam tai nerūpėjo. Nevedęs buvo, mėgo papiršliauti. Ligoninės tikras valdovas ilgą laiką buvo SS feldfebelis – Hauptscharführer – Hauptas [Haupt].

Hauptas buvo jau pagyvenęs vyras, bene šešiasdešimt penkerius metelius išvaręs. Kokie penki, jei ne daugiau, jo sūnūs fronte kariavo. Tai buvo žemo ūgio, plačių pečių, kalnuoto pryšakio vyras. Pasižymėjo jisai garsiu feldfebelišku balsu, kurio niekuomet nesigailėjo. Jau už pusės kilometro buvo žinoma, kur Hauptas sukinėjas. Įkyrus mušeika jis nebuvo, bet retkarčiais, žinoma, tėkštelėdavo letena per snapą, kad neužmirštum lageryje esąs. Ne iš blogo noro jis gribštelėdavo, ne nuskriausti norėdamas, bet šiaip sau tėviškai, dėl pamokos ir smagumo.

Kaip administratorius, ligoninės bendradarbiam jis buvo visiškai geras.

Nusikaltusius savo bendradarbius kalinius jis pats apriedavo. Jei kas, pavyzdžiui, ligoninės spirito per daug išlakdavo ir jam pačiam nebepalikdavo ar kas su moteriškąja lagerio dalimi palaikydavo lageryje taip draudžiamus intymiškesnius ryšius, – šitokiais atvejais Hauptas nubliaudavo per tris kiemus, bet nuo aukštesnės valdžios pasikėsinimų jis juos slėpdavo, įklimpusius – kaip liūtas gindavo.

Geros širdies žmogelis buvo tasai feldfebelis Hauptas. Kas savaitė vis važiuodavo į Gdanską pas savo žmonelę, nuveždamas jai, vargšei, paprastai du geroku paketu: margarino, dešros, miltų, kruopų, cukraus – ir visų kitų dalykų, kurie mirštantiem klipatom negi gali būti reikalingi...

Jo pareiga būdavo ir švirkštimus įšvirkšti tiem katorgininkėliam, kurių valdžia karti nenorėdavo, pavyzdžiui, moterim. Šį darbą Hauptas puikiai atlikdavo, – buvo laikomas specialistu. Jis Heidelio vardu ir mirties liudijimus pasirašydavo, – tikrus ir suklastotus. Šiaip sau – vidutinis žmogelis buvo. O pražudė jį vargšą – spiritus vini.

Nuolat ir nuolat ligoninėje būdavo spirito trūkumai, išeikvojimai ir pereikvojimai. Tai dar būtų pusė bėdos, – visa tai būtų galima ligonių sąskaita nurašyti. Daug blogiau būdavo, kai Hauptas, nuo spirito visas paraudonavęs, mėgdavo visur klampinėti ir griuvinėti – ir debošus kelti. Bet ir tai dar būtų pusė bėdos, – viso to galima ir nematyti, ir negirdėti. Visiškai bloga būdavo, kai jis, visas įsismaginęs, imdavo pas moteris lįsti, – esesininkes ir kalines. Šios gi, linksmo Haupto kirkinamos, žviegdavo, klykdavo it skerdžiamos... Kitos net oficialius valdžiai skundus parašydavo.

Valdžiai kad ir kažkaip širdis skaudėjo, vis dėlto ji buvo priversta Hauptą pasodinti karcerin duonai ir vandeniui – kartą, kitą... penktą, šeštą... Paskui už tas pačias nuodėmes Hauptas buvo pasiųstas kažkur už Berlyno, į kažkokius sanitarijos ar blaivybės kursus, iš kurių jau nebegrįžo. Bene gerti bus nustojęs.

Ir Hauptas ligoninėje diktatoriavo, po teisybei, tiktai oficialiai. Neoficialus, bet faktinas diktatorius ilgą laiką buvo kalinys, „ober-capo“ – vyresnysis kapas, Janas Veitas [Jan Weit].

Veitas – labai žvalus ir energingas trijų dešimčių metų juodas vyrukas, senas politinis kalinys, lageryje bebūdamas buvo jau įsidoičinęs ir jau turėjęs, po ketverių metų sėdėjimo, eiti į laisvę. Ir būtų gal išėjęs, jeigu nebūtų jo pražudę per didelė valdžia ir moterys.

Veitas galėdavo Hauptui įkalbėti visa, ko tik norėdavo. Veitas faktinai nustatydavo ligoninės tvarką, kurią per Hauptą patvirtindavo Heidelis. Veitas parinkdavo ir ligoninės bendradarbius – raštinės personalą, sanitarus, gydytojus, nors pats apie gydymo reikalą nieko neišmanė.

Darbas ligoninėje kaliniui buvo be galo svarbus, – tai laidavo jam gyvybę. Darbas – lengvas, po stogu. Ir maistas čia buvo daug geresnis negu kur kitur. Daug geresnės buvo ir poilsio sąlygos.

Vėliau Veitas už moterystės reikalus smarkiai įkliuvo ir buvo išsiųstas labai sunkiem darbam į kaimą Hopehill – žiaurų plytų fabriką. Išvykus Veltui, ligoninėje atsirado įvairių tautų gydytojų – ir lenkai, ir prancūzai, ir lietuviai, ir latviai.

Kai Hauptas, sužinojęs, kad aš moku keletą kalbų ir mašinėle rašyti, pašaukė mane į ligoninės raštinę raštininkėlio darbui – išbandymo tvarka, Veitas įsiuto it buldogas, musę gaudydamas. Pasitiko jis mane ypatingu pasveikinimu:

– Jūs, lietuviai, psiakrew, pagrobėt iš mūsų Vilnių! Aš tau parodysiu grobti! Aš tau, parše, parodysiu Vilnių! Jei, driskiau, pamelavai ir nemokėsi dirbti, sveikas iš čia neišeisi! – ir taip jis pavedžiojo savo mušeikišką kumštį aplink mano nosį, kad mano noselė net palinko iš nusistebėjimo.

Tiesą pasakius, ligoninė lageryje turėjo nekokį vardą. Seni kaliniai pasakojo, kad tenai kalinius stačiai nuodydavę. Hauptas nuodijo ir dabar, tik pagal atskirą įsakymą. Lagerio pradžioje ligonis, neišbuvęs lageryje trijų mėnesių, iš viso neturėjo teisės prašyti iš ligoninės bet kurios pagalbos, nors jam ir kažkas būtų atsitikę. Dabar ligoninėje kalinius atvirai mušdavo ir užmušdavo be jokių ceremonijų, ir iš to jokios paslapties nedarė. Dabar į ligoninę buvo galima kreiptis, jei karščio turi ne mažiau 39 laipsnių. Jei nueisi su mažesne temperatūra – gauni kumščiu į žandą, batu per pilvą – apsivertęs gali ropoti kur nori. Vėliau priimamoji į ligoninę temperatūra buvo nuleista iki 38 laipsnių, o 1944 metų rudeniop – net iki 37.

Kai mane, atėjusį raštininkauti, Veitas taip iškilmingai pasveikino, pagal lagerio taisykles aš buvau visiškai sveikas, – turėjau vos 38,4 šilimos. Tik trupučiuką galva ūžė, kažkoks pavasariškas vėjelis joje vaikštinėjo. Akyse tokia švelni miglelė sukosi, rausva, vyšniava tokia. Retkarčiais ji pažaliuodavo, bet niekis – pro ją veidai vis dėlto gana aiškiai buvo matyti, tik rašomosios mašinėlės klavišai šiek tiek painiojosi, it pelais jie būtų buvę apaugę. Blogiausias dalykas buvo – tai pasiutusi sloga, kad ją kur smakas būtų prarijęs!

Tur būt, ne taip lengva įsivaizduoti, kas tai yra: turėti padūkusią slogą, nuo šalčio suaižėjusią, nuo mušimo sužalotą kraujuojančią nosį, dabar – lyg parako pripiltą, – pilnas akis ašarų, sėdėti raštinėje prie mašinėlės, kurios klavišų nebesimato, bandyti dirbti darbą, nuo kurio sėkmingumo priklauso tavo gyvybė ar mirtis – ir neturėti jokios nosinės – nė pėdsako! Biedinas tuomet buvau it nuskintas agurkas, į patvorį numestas! Verčiau jau šimtas lazdų per kuprą negu šitokia nosis!

Raštinėje, be manęs, sėdėjo dar trys vyrai: raštinės kapas – labai jaunas ir mandras lenkiukas, maža ką padoresnis už Veitą; čekas – vienas aukščiausių žmonių visame lageryje, ir dar vienas lenkas, senas valdininkas pedantas. Kapas ir čekas, artimi Veito bičiuliai, pasitiko mane su karinga nuotaika. Draugiškai priėmė mane tiktai tasai senis lenkas, toliau per visą lageryje buvimo laiką pasilikęs geras bičiulis, bet ligoninėje jis pats maža ką tegalėjo man padėti, – jis pats buvo jauniklių ujamas ir jojamas.

Kapas pasodino mane ypatingoje vietoje. Iš vienos pusės – karštas pečius, iš kitos pusės – durys į lauką. Ties galva stoge – langas, visuomet atidarytas vėdinimo reikalu. Balandžio mėnesio vėjai vaikščioja pro mane iš viršaus į apačią, iš apačios – į viršų, skersai ir įstrižai. Visą laiką buvo toks jausmas, kad mano nosyje įvyks parako sprogimas, o krūtinėje – kažkokios varlės kurkė.

Šitokia tvarka prasidarbavęs savaitę, vis dėlto vieną kartą savo rytinę temperatūrą privariau iki 39,6 laipsnių, – įsigijau teisę atsigulti į ligoninę – ligonio tvarka.

Galingajam Veitui to tiktai ir tereikėjo. Tučtuojau prikalbėjo Hauptui, kad aš darbui visiškai netinkąs. Be to – nežinia, kuo sergąs. Gal dar nusprogsiąs, o jam darbininkas tučtuojau esąs reikalingas.

Aš nuėjau į ligoninę sirgti. Mano vieton, tik nebe vėjų sankryžoj, tuojau buvo pasodintas jaunas naujas lenkaitis.

Mano bandymas padaryti ligoninėje karjerą – pasiekti registratoriaus laipsnį – aiškiai nepavyko dėl mano nesugebėjimo tokį sudėtingą darbą dirbti.

XIX. Mušeikizmo filosofija

Man gydytojas Heidelis buvo kažkodėl ypatingai palankus. Atrodo, jam šiek tiek imponavo mano mokslo laipsniai ir mano profesija.

Baigėsi mano angina, mano gripas, temperatūra visiškai nukrito, o jis mane ligoninėje laiko ir laiko ligonio tvarka, nors vietų joje tikriem ligoniam baisiai trūko.

Man tai buvo nepaprasta laimė, – faktiškai gal tai buvo pirmas toks atsitikimas lagerio istorijoje.

Mano draugai, likę bloke, dirba pluša, gaudo lazdas ir kruviną prakaitą lieja, o aš sau guliu lovoj išsitiesęs! Ir dar kaip guliu! Lovoje pats vienas, švarios paklodės, yra pagalvėlė, nei bluselės, nei utėlėlės nė pauostyt, niekas manęs nemuša, niekas nekolioja, – miegu sau ir miegu! Ir su valgiu čia vis dėlto šiek tiek geriau. Sriubos – geresnės ir daugiau gauni. Su gydytojais susipažinau, ir jie kartais šį tą pasuka. Ir virėjas kartais šį tą be eilės įvožia. Kitas sergantis kaimynas pas Abraomą rengias, savo porcijos nebevalgo, – už kokį jam patarnavimą mielai atiduoda savo dalį. Sustiprėjęs išmokau kambarį tvarkyti, grindis ir koridorių išplauti – už tą darbą taip pat kokia plutelė tekdavo. Šiaip taip jau buvo galima verstis, ir ilsėtis net! Besitrindamas po koridorių, net šiokį tokį paaukštinimą gavau.

Ligoninė aprašinėja atvykusius naujokus: jų išgėrimo reikalus, jų giminėlę, jų dantis... Į surašinėtojų tarpą ir aš buvau pakviestas, – bičiuliškos pagalbos tvarka.

Mūsų „komisijėlei“ pirmininkauja sanitaras, lageriškai pflegeris, senas katorgininkas Gervinskis [Gerwinski].

Gervinskis – milžiniškos jėgos vyras. Jam pačiam daugelis dantų jau seniai iškulta. Buvęs boksininkas. Buvęs feldfebelis. Pavyzdingas mušeika.

Lagerio istorijos pradžioje buvo sudarytas atskiras blokas, kuriame gyveno vieni vokiečiai kaliniai kriminalistai – vagys, plėšikai, galvažudžiai. Šitokia publika suvaldyti, žinoma, gana sunkus reikalas. Neklauso. Keikias. Mušas.

Va, šitai publikai valdyti ir buvo paskirtas Gervinskis – bloko viršininku. Valdžia aukštai vertino jo mušimo meną. Ne vienam jų jis kaulus buvo sukniužinęs. Ne vieną jų ir pas Abraomą avansu buvo pasiuntęs. Jo ranka, tikrai, buvo labai pamačlyva. Dabar jis kalinius ligonius slaugė. Ir slaugė vis dėlto neblogai – ir pats nevogė, ir kitiem neleisdavo vogti. Kas ligoniui buvo paskirta gauti, ligonis gaudavo. Jo slaugomieji ligoniai greičiausiai pasveikdavo.

Mano santykiai su juo buvo kaimyniški. Filosofiški maždaug.

Sėdim dabar abu ligoninėje ir surašinėjame naujokus. Jis ir čia savo mėgiamojo meno negali pamiršti. Kur buvęs, kur nebuvęs, brūkšteli jisai naujoką atbula ranka – ir dunda jisai aukštielninkas, kojas aukštyn išriesdamas.

– Kokios tautybės, – klausia jisai atvykusio naujoko.

– Ukrainietis, – išstena naujokas.

– A, ukrainietis? – žvilgteri Gervinskis primerkta akim į atvykėlį ir vožia letena jam per žandą.

– Kokios tu tautybės? – Ukrainietis... – Kokios tu tautybės? – Ukrainietis...

Po kiekvieno atsakymo gauna vargšas ukrainietis per galvą. Jam jau lūpa praskelta, kraujas jau ant švarko srovena...

Bandė jisai sakyti pravoslavas – nieko neišėjo:

– Tautybės klausiu, – ne tikybos!

Vargšas ukrainietis jau ir dantį išspiovė.

– Malo... rusas... – bando vargšas iš kito galo.

– Va, rusas, taip ir sakyk, kad rusas! – sėdasi Gervinskis prie stalo rašyti, – kur buvo tavo Ukraina, psiakrew, prieš karą? Nebuvo jokios Ukrainos. Nebuvo ir nebus.

Lagerio oficialiuose raštuose buvo painiojama tautybė ir pilietybė, tuo pačiu vardu viena ir kita rašydavo. SSSR piliečiai – visi buvo vadinami rusais – ukrainiečiai, gudai, kirgizai, totoriai, mordvinai, gruzinai – visiem buvo rašoma: rusas.

Gervinskis visa tai puikiai žinojo. Galėjo rašyti – rusas – ir nemušęs ukrainiečio, bet vis dėlto mušė.

– Kam gi, susimildamas, tu jį taip niokoji? – sakau Gervinskiui, kai muštasai išlėkė pro duris, – juk jisai teisingai atsakinėjo. Klausei tautybės. Jis yra ukrainietis, – jis gi teisybę sakė, – už ką gi jis mušti?

– O! Jis, bestija, nusipelnė dar daugiau, – murma panosėje Gervinskis, – aš jam dar mažai daviau!

– Ar jį jau seniau pažinojai?

– Ne. Pirmą kartą matau.

– Jeigu taip, kaipgi jis galėjo tau, meldžiamasis, nusikalsti, kad jį taip baisiai muši? Juk jį šiandie teatvarė į lagerį, ir norėdamas nebūtų galėjęs...

– O tu žinai, mielas profesoriau, ką ukrainiečiai darė mum, Lenkijos kareiviam, kai prasidėjo karas? – mano bičiulis staiga surimtėjo, – šaudė jie į mus! Iš pasalų šaudė! Velniai žino, iš kur išlįsdavo, velniai žino, kur pasislėpdami, šaudė išdavikiškai! Kiek jie mum nuostolių pridarė, kiek užmušė! Niekšai, aš tau sakau, o ne ukrainiečiai! Tauta – be istorijos, be kultūros, be valstybinių tradicijų. Buvo, yra ir pasiliks vergai. Kur kada kokį valstybės vyrą jie yra davę, baudžiauninkų rupūžės?

Gervinskis ėmė karščiuotis ir besikarščiuodamas, sugniaužęs kumštį, ėmė į mane artėti.

Ot, velnias! Argi jis ir man dabar smogs?

– Ne, mielas bičiuli, – sakau jam, kiek galėdamas meilesniu balsu, – šitas tai jau tikrai nešaudė. Žiopla toks. Jis, tur būt, šautuvo smaigalio nuo pučkos neatskiria.

– Visi jie tokie. Aš jį už tai ir mušu, kad žiopla.

Va, tau kad nori, – už žioplumą muša! Man drąsiau pasidarė. Aš jį toliau kirkinu:

– Bet kad tu, bičiuli mano mielas, ir lenkam pataikai užvažiuoti! Lenkai gi jau, tur būt, tikrai iš pasalų nešaudė!

– Mušu ir lenkus. Reikia mušti. Negalima nemušti.

– Kaip sau nori, brangus mano bičiuli, bet šitokio tavo elgesio aš visiškai nesuprantu. Iš viso jūs, lenkai, čionai labai keisti žmonės. Ateina jūsų tautiečiai į lagerį. Tokie nusigandę, tokie liūdni. Nežino, nei kas daryti, nei kaip laikytis, nei kur eiti, į tokį pragarą pakliuvę. Jie reikėtų paguosti, padrąsinti, pamokyti broliškai. O jūs, senieji kaliniai, ką darote? Be atodairos tvatijat ir tvatijat savuosius... Žudot savo tautiečius!

– Cha-cha-cha! – nusikvatojo mušeikizmo ideologas, – žmogus, į lagerį atėjęs, nežino, kur jis pateko. Reikia jam parodyti, kad jis tikrai suprastų. Reikia jis iš karto užgrūdinti, kol jis dar sveikatos, dar jėgos turi, paskui bus vėlu. Iš pat pradžios gavęs mušti, toliau jis bus atsargus. Jis toliau kiekvieną mirksnį bus savo gyvybės sargyboje. Jis išmoks vengti pavojaus, išmoks gelbėtis. Nemušk jų, kol jie sveiki, jie bežiūrint išglebs ir žus. Vėliau juos visiškai lengvai užmuš. Iš pat pradžios reikia naujokam piktybę įvaryti. Juos mušdamas, aš jiem gera darau. Gyventi mokau. Akis atveriu...

– Vis dėlto pasiutusiai niaurus tas tavo mokslas...

– O ką, – jūsų, lietuvių inteligentų, iš pat pradžios niekas kaip reikiant nemušė, – man labai gaila jūsų. Neužsigrūdinote. Kas iš jūsų po mėnesio beliks? Gerai bus, jei po trijų mėnesių liks iš jūsų kokie penki...

– Na, na, negąsdink!

– Ką, negąsdink! Žinai, kiek jūsiškių šiandie priėmėm į ligoninę? Aštuonis. Girdi, aštuonis? Tu – devintas. Prieš pusantrų metų mūsų atvarė į lagerį šimtą devynias dešimtis tris. Žinai, kiek iš viso to mūsų būrio šiandie liko gyvų? Nežinai. Aš vienas likau, – štai kas. Vienas vienintelis, supranti, ką tai reiškia? Pamatysi, kaip jūs pradėsite lėkti pro kaminą, vienas paskui kitą, po kelis drauge...

– Vis dėlto, gerbiamas mokytojau, ar tu negalėtum prasmegti kur nors po velniui

– Ką, nepatinka mano teisingi žodžiai? Žinoma, jie negražūs. Žinoma, jie kieti. Bet jie reikalingi. Reikia naujoką apšviesti ir užgrūdinti iš pat pradžios, kad jis nebūtų kvailas. Kad jis kiekvieną momentą būtų pasiryžęs grumtis dėl gyvybės, – kad jis niekuomet neužmirštų, kur jis yra...

– Klausyk, kumščiavos apaštale, – sakau aš jam, – čia ir kitas dalykas netelpa mano galvoj. Kad kalinys kalinį muša ir žudo, – štai kas man nesuprantama ir baisu! O kas būtų, jei kaliniai vieną gražią dieną nustotų vienas kitą bežudę? Jei jie vienas kitam padėtų, – kolegiškai, draugiškai elgtųsi, – juk gyvenimas čia tuomet perpus lengvesnis pasidarytų!

– Cha-cha-cha! – skaniai skaniai nusikvatojo Gervinskis, – koks tu, profesoriau, naivus tebesi! Iš knygų mokeisi, ne iš gyvenimo! Čia ne žmonių, čia sistemos reikalas. Sistemą nustatėme ne mes, sistemą nustatė vokiečiai, esesininkai. Pradžioje ir mes visi taip galvojome, kaip tu. Kaliny? kalinio nemušė. Tuomet vieni esesininkai mušė. Ir kaip mušė! Mes mušame su atodaira. Pamušam ir paliaujam. O jie mus mušė be atodairos. Gyventi kiekvienas nori... Norėdamas likti gyvas, turi žengti per kitų lavonus. Dar vėl. Jeigu čia būtų vienodi žmonės, sakysime, jeigu čia būtų vieni tikrai politiniai kaliniai, dar būtų galimas šioks toks taikus sugyvenimas, šiokia tokia vienybė. Bet to gi čionai nėra. Čia gi labai įvairi publika. Visokių tautų politiniai. Įvairiausi kriminalistai. Vagys, plėšikai, galvažudžiai, sadistai, budeliai... O kiek dar jų čia kitokių yra, kokio padūkusio šlamšto! Sudaryk jų tarpe vienybę, susikalbėk su jais! O kas svarbiausia – žmonės čia pasiutusiai alkani! Jau matei, tur būt, ką daro klipatos? Rausias atmatų dėžėj. Senus kaulus graužia. Supuvusį mėšlą ryja. Surūdijusias vinis laižo. Žemėtos žalios bulvių lupenos – jiem aukščiausias skanėsis. Dėl duonos plutelės čia žmogus į ugnį eitų. Išvietėje maudytųsi. Savo artimą užmuštų be jokio sąžinės graužimo. Štai dar pernai rudenį aš pats vienam valkatai kaulus sukračiau už tai, kad jis vos spėjusiam mirti lavonui išplėšė kepenis ir pradėjo žalias ryti. Kaulus aš jam sukračiau. Bet ar jis buvo kaltas – tai dar klausimas. Ar tu žinai, ką tai reiškia, kai žmogus prisigyvena iki tokio laipsnio?! Šiemet čia žmonių jau nebeėda, bet pernai, ypač užpernai, tokių dalykų apsčiai pasitaikydavo. Aš pats buvau bloko viršininkas. Numirė naktį kalinys – ir dabok jį, kad kiti nesusprogtų. Kepenis, širdį – bežiūrint išplėš. Ar tu, knygų žiurkė nelaimingas, gali įsivaizduoti žmogaus padėtį, kad jis taip pasiunta ir žmogėdra darosi? Ar jis žmogėdra ir gimė? Ne! Gimė jisai, kaip ir visi žmonės. Turėjo tėvus, turėjo tėvynę... Lageris ką iš jo padarė! Manai, aš perdedu? Nieko panašaus! Aš dar per maža sakau. Pasiklausk kitų senų katorgininkų, visi patvirtins. Žmogus čia žvėris daraisi. Bjauresnis už žvėrį. Ir turi toks pasidaryti. Turi žvėriškai gintis ir pulti. Kitaip – jis žus. Praris jį kiti. Va, taip, šmaukš – ir nebėr žmogaus. Nukūliau tam žioplai ukrainiečiui pusę danties. Kas tai yra? Toks niekaniekis, kad liežuvio gaila apie tai kalbėti. Tu piktinies, aš matau. Kažką sapalioji apie humanizmą, apie užuojautą, paguodą... Kūdikis dar tu esi, nors ir žilas! Kai lėksi dūmais pro kaminą, gal bent tuomet suprasi, kad aš tiesą sakau.

Šalta man pasidarė nuo tokios jo filosofijos. Suk jį velniai! Nebeišdrįsau toliau su juo ginčytis. Tikrai, ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?

1944 metų viduvasary atėjo į lagerį komendantas, lagerio viršininkas, gydytojas Heidelis ir dar kai kas iš vyresnybės. Pasišaukė visus kalinius jūrininkus.

Kaliniai jūrininkai buvo visi vokiečiai – be išimties. Beveik visi buvo vagys. Vienas kitas tiktai jų tarpe buvo padorus žmogus. Į lagerį atvarydavo juos baisiai nusipešusius, sunykusius, susmukusius. Lageryje jie labai greitai atkusdavo. Prie kokio darbo, bet kokioje komandoje juos paskirdavo, visuomet jie rasdavo kur ką pavogti. Meisteriai buvo. Nepalyginami specialistai.

Va, šiuos jūrininkus ir pasišaukė komendantas. Išrikiavo. Pasišaukė abu budelius ir pradėjo jūrininkam kailį perti. Budelis krečia jam į uodegą, o jis, jūrininkas, turi pats garsiai skaičiuoti smūgius ir paskui iškilmingai atraportuoti komendantui, kiek jisai smūgių gavo.

Pirmoji jūrininkų partija, penkios dešimtys žmonių, gavo po penkiolika smūgių už tai, kad jie buvo visi jūrininkai. Antroji, penkios dešimtys žmonių, gavo po dešimtį smūgių už tai, kad jie į lagerį pateko. Trečioji partija, taip pat penkios dešimtys galvų, gavo tiktai po penkis smūgius – kad jie neužmirštų, jog jie lageryje gyvena.

Išpėrė komendantas savo vokiečius jūrininkus, išpėrė – ir nuėjo sau, lyg cigarą surūkęs.

Tų jūrininkų tarpe buvo vienas austras, jūrų inžinierius, labai protingas ir garbingas vyras, Bremeris [Bremer]. Lagerin pateko už anarchistines savo pasaulėžiūros tendencijas ir už tolygų elgesį karo laivyne. Visuomet buvo jisai geriausios nuotaikos. Kad ir kažkaip jam sunku buvo, jis visuomet mokėdavo viskuo pasijuokti. Gerai, sakydavo jis, kad jį į lagerį pasodinę – po karo bent jis būsiąs gesellschaftsfähig, – ne gėda jam būsią pasirodyti padoresnėje visuomenėje. Esą koks vokietis, lageryje nebuvęs, galėsiąs po karo pasauliui akis parodyti? Laisvėje pasiliko jo jauna žmona – ir jis pats buvo jaunas, – ir sūnelis. Jis buvo įnirtęs nacių partijos priešininkas, o jo žmonelė – įstojo į tą partiją. Dar labiau norėdama jam įskaudinti, atidavė jo sūnelį mokytis į nacių pensioną. Pagaliau ir pati sumanė dar kartą ištekėti, žinoma, už nacio, – pareikalavo iš jo išsiskyrimo. Sėdėdamas lageryje, dvejus metus jisai su savo žmonele bylinėjosi, neduodamas jai išsiskyrimo pažymėjimo.

Visus šiuos, jam tokius skaudžius dalykus pasakodavo jisai su meistrišku humoru, kaip tiktai vieni senosios Vienos gyventojai pasakoti mokėdavo.

– Na, Bremeri, – sakau aš jam po jūrininkų šventinimo operacijos, – kiek gavai Trečiojo reicho garbei, penkis ar penkiolika?

– Et, jūs, užsieniečiai! – nusijuokė jisai, – jūs vokiškos sielos visiškai nesuprantate ir nesuprasite. Jum mušimas atrodo kažkoks baisus veiksmas, žmogaus vertybę žeminąs dalykas. Mum, vokiečiam, mušimas yra pats paprasčiausias reiškinys. Jis yra įėjęs į mūsų kūną ir kraują. Tai yra mum būtinas elementas visoje mūsų auklėjimo sistemoje. Rask Vokietijoje, kad nori – hitlerinėje, kad nori – kaizerinėje, gimnaziją, kurioje gimnazistai nebūtų buvę mušami. Nerasi tokios. Leipcigas iš senų senovės yra pedagoginės literatūros centras; skelbiama tenai naujausios pedagoginės idėjos. Knygose mokinių mušimas tenai iškeikiamas. Bet tas idėjas mes tiktai užsieniui gaminame. Leipcige, naujausios pedagogikos tame centre, nebuvo nė vienos mokyklos, kurioje vaikai nebūtų buvę mušami. Jūs tokiais reiškiniais piktinatės, o mes į tai nekreipiame dėmesio. Lyg į blusos kandžiojimą. Truputį nemalonu. Truputį niežti. Bet tai ir viskas. Metas būtų ir jum suprasti vokiečių civilizacijos pagrindus...

Sunku būtų pasakyti, ar Bremeris šį kartą rimtai kalbėjo, ar juokės, kaip visuomet. Tiktai teisybės jo žodžiuose buvo geroka dalis.

XX. Kamino paunksmėje

Man tebesant ligoninėje, ligoniai pradėjo į ją griūti it skruzdėlės į medaus puodynę. Lageryje įsisiautėjo epidemijos: visokios šiltinės ir labai pavojingas vidurių sukrikimas, lageryje nelabai geru vardu vadinamas mirtingumu prašokęs visas tris šiltines.

Ligoninėje – vietos maža. Ligoniai netelpa. Ėmė guldyti į lovas po du, po tris žmones. Guldo, kas kaip pasitaikė. Atvirą džiovininką su šiltininku, plaučių uždegimą su paleistviduriu. Vėliau, kai liga paaiškėdavo, ligonius imdavo rūšiuoti. Paleistvidurius sugabeno į atskirą kambarį, suguldė po du, po tris į lovą. Smarvė iš tojo kambario tirštais sluoksniais bangavosi per visą ligoninę. Pro kambario šalį praeiti buvo sunku. Daug geriau buvo mirti negu tame kambaryje sirgti. Patekęs į tą kambarį, ir skubėdavo atsisveikinti su šiuo pasauliu. O šiltininkam buvo įsteigtas net atskiras barakas. Prasidėjo šiokia tokia kova su epidemijom.

Kovoti su jomis buvo gyvas reikalas. Lageriui buvo paskelbtas karantinas. Tai yra: nauji kaliniai į lagerį buvo priimami, bet iš lagerio nė vienas neišleidžiamas. Na, dėl to dar nebūtų buvę reikalo su epidemijomis kovoti, – kalinių būtų buvę pakakę. Bet atsitiko kitas, daug blogesnis dalykas.

Visoje apylinkėje, iki pat Gdansko, pasklido gandai, kad lageryje siaučia baisios ligos. Vokiečiai, apylinkių gyventojai, žinia, kaip vokiečiai, baisiai nenori be reikalo mirti – baisiai bijo epidemijų. Tad šitie gyventojai pradėjo visa gerkle rėkti, kad lageris baisiausiom ligom juos apkrėsiąs...

Kas pas civilius gyventojus iš lagerio ateina? Negi kaliniai ateis. Ateina esesininkai. Kas papirkliaut, kas – pagirtuokliaut, kas – pamergeliaut, kas – šiaip sau pasmaguriaut. Civiliokai, visokios karo našlės ir gyvanašlės, ir pradėjo rėkti, kad lagerio esesininkai jom visokias bacilas nešioja. Čia tai ir valdžiai buvo ko susirūpinti. Ji ėmė ir uždėjo karantiną ir visiem SS berneliam. Kol lageryje siaučia epidemijos, niekas iš SS vyrų nebegali iš lagerio išeiti.

Nebegali nei žmonelėm cukraus ir margarino nuvežti, nei kur samagono susižvejoti, nei su kokia nors gyvanašlėle kaime per naktelę pasiūtaroti.

Nori valdžia ar nenori, bet vis dėlto teko jai pradėti su tomis epidemijomis kova. Negi sėdės SS karžygiai, visą laiką lageryje uždaryti! Ko gera, gali dar ir jie pradėti mirti. Juo labiau, kad trejetas jų jau garbingą pavyzdį davė – ėmė ir pasimirė.

Bet epidemijų pradžioje ėjo taikingiausias visokių bacilų sugyvenimas ir susikryžiavimas.

Man į lovą buvo paguldytas ligonis su vidurių šiltine, kurio šiaip taip atsikračiau, atidavęs mūsų palatos sanitarui savo dieninę maisto porciją.

Kiti lietuviai inteligentai, patekę į ligoninę, rado paprastesnę išeitį, ėmė mirti vienas po kito. Pirmas iš jų mirė gulėdamas pirmame aukšte po manimi, – ligoninėje buvo dviejų aukštų lovos, – aš, kaip sveikstąs, išsikėliau į antrąjį aukštą.

Mirtininkų eilę pradėjo Puodžius, mokytas matininkas, buvęs karininkas, aukštas tvirtas 47 metų vyras. Jis, tiesą pasakius, jau seniau pradėjo silpnėti. Per rytinius patikrinimus mudu su juo šalimais stovėdavome ir drauge, it iš anksto susitarę, alpdavome. Ligoninėn pateko jisai, jau turėdamas daugiau 39 laipsnių šilimos. Pasirodė, plaučių uždegimu jo susirgta. Ligoninės gydytojai apžiūrėjo jį tiktai į trečią dieną. Davė jam aspirino ir įsakė padaryti kompresą, kuris buvo padėtas vos sekamą dieną, kai ligonis ėmė jau sąmonės netekti.

Su tokia temperatūra žmogui baisiai norisi gerti. Bet lagerio ligoninėje net šiuo atžvilgiu niekuo nebuvo galima padėti. Nevirinto vandens gerti negalima, o virinto – nėr kaip nėr. Tris naktis blaškėsi vargšas, maldaudamas nors lašelio vandens, – deja, ir to lašelio ligoninėje nebuvo galima gauti. Jam beklejojant, nuolat vaidenosi, kad jį kiša į krematorijaus pečių, kad jis jau pro kaminą lekia. Kiek bepajėgdamas, gynėsi jis nuo to, bet nuraminti jo jau nebebuvo galima.

Prašė, maldavo pašaukti iš kito barako jam artimą vieną kitą žmogų, – jis jau jautė gyvenimo pabaigą. Prašė lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, vokiškai, nurodinėdamas, kuris barakas, kambarys ir lova. Ir tai įvykdyti nebuvo galima. Niekas nedrįso naktį pereiti per kiemą. Ties kiemu bokšte stovėjo kulkosvaidis ir visus naktibaldas, pasirodančius kieme vėliau nustatyto laiko, šaudė neperspėdamas. Likusią paskutinės nakties dalį praleido Puodžius besiginčydamas su komendantu. Komendanto, žinoma, pašal nebuvo, bet ligonis vaizdavosi jį esant čia pat. Dėstė jisai komendantui visas lagerinio gyvenimo prašmatnybes. Jau oro jam ėmė pristigti, jau tiktai po vieną skiemenį jis begalėjo ištarti.

– Po-ne ko-men-dan-te, ich bit-te um die Ge-rech-tig-keit, – prašau teisingumo, – vos vos pravaitojo jisai. Pravaitojo ir užgeso.

Užgeso lovoje, vadinasi, pasilaisvino vieta. Tuojau atbėgo sanitarai, pflegeriais vadinami, apžiūrėjo dantis, nuvilko marškinius ir nutempė dar nesuspėjusį kaip reikiant ataušti lavoną į sandėlį, kad jis būtų iš tenai pakrautas į artimiausią vežimą, einantį į krematoriumą. Jo vieton atsigulė kitas.

Tą dieną mūsų mažyčiame kambarėlyje mirė trys. Vienas senyvas vokietis, patekęs lagerin už tai, kad Gdanske, „juodojoj rinkoj“ nusipirko be kortelių pusę kilogramo sviesto. Pateko į lagerį, apsirgo ir mirė. Už pusę kilo sviesto savo galvą paguldė.

Mirė tą dieną ir vienas lenkas, dar visai jaunas, labai inteligentiškas, kultūringas, mielas vaikinas. Vaikščiojo po kambarį. Draugiškai kalbėjomės. Atsisėdo ant savo lovos. Sučiulpė sausainio gabalą. Atsigulė ir užmigo. Tur būt, ir pats jis nežinojo, kad jis jau miręs.

Antras iš eilės mūsiškis tame pat kambaryje mirė advokatas Kerpė.

Jis jau kokią savaitę vaikščiojo visas susirietęs. Žvyrą su naščiais betampydamas, buvo visiškai nustojęs noro valgyti. Užtat baisų troškulį jisai turėjo. Kadangi iš šulinio čiaupo vandens nebuvo galima gerti, jisai gaunamąją duonos porciją iškeisdavo į mineralinį vandenį, – kiti kaliniai jam tokį vandenį duodavo. Tik vėliau pasirodė, kad jie tą vandenį ne krautuvėj, lageriškai „kantinėj“, pirkdavo, bet iš šulinio pasemdavo: imdavo duoną ir nuodydavo žmogų. Kerpė gėrė tokį brangų vandenį ir šaipės:

– Yra, – šnekėjo jisai, – lagery ir gerų žmonių: ne visi muša.

Ligoninėj šnekučiavos jisai, visiškai nesirengdamas mirti. Gal ir manė, kad reikės jam tai padaryti, bet vis dar ne taip greitai.

– Et! – ištarė jisai, apsivertė ant kito šono ir baigė savo dalią.

Kitiem mūsiškiam numirti ne taip lengvai sekėsi. Per penkias ar šešias savaites mirė devyni, o daugiau dvidešimties nežinojo, kaip jiem toliau elgtis: mirti – ar dar bandyti žemelės jungą tempti?

Tiesą pasakius, lageryje mūsiškių mirė tiktai septyni, nes kitu du buvo užmušti. Vienas jų – beveik mano akivaizdoje.

Tai – jaunas vyras, talentingas mokslininkas gamtininkas, gimnazijos direktorius Marijampolėje Masaitis. Atėjo jisai į ligoninę jau sunkiai sirgdamas ta prakeikta lagerio „cholerina“. Gal būtų iš jos pagijęs, gal – ir ne, – nežinia. Ligoninės prausykloje naujus ligonius rikiuoja po dušais ligoninės barzdaskutys. Rikiuoja ir keikias, ir pagaliu bado. Masaitis padarė kažką, kas tam barzdaskučiui nepatiko, – ne po tuo dušu atsistojo, ar ką, – rėžė barzdaskutys jam su lazda per sprandą. Masaitis apalpo. Nebeatsigavo. Sekamą rytą buvo jisai jau miręs.

Tvirtas, sveikas, malonus vyrai buvo Bauba, gimnazijos direktorius Kaune. Iš pat pradžios jam lageryje sekės. Pateko dirbti raštinėn į komendantūros namus, buvo apgyvendintas geresnėse patalpose, geresnį maistą gaudavo. Apsirgo vidurių šiltine. Pakėlė ją. Kol pabaigs gyti, buvo paguldytas į klipatų bloką. Tenai jį besveikstantį ir užmušė taburete – maisto dalintojas Taranskis, po kelių savaičių patsai miręs nuo tos pačios šiltinės, lageryje išgyvenęs ketverius metus.

Taip gausiai prigriuvus į ligoninę epidemininkų, man joje jau nebejauku pasidarė. Pagaliau Heidelis liepė mane išrašydinti iš ligoninės.

Veito dešinioji ranka ir liokajus pflegeris Vališevskis [Waliszewski], išleisdamas mane, ketino man snukį sugurinti, visus mano marškinėlius iškratė, iščiupinėjo, ar nebūsiu aš ko ligoninėje pavogęs, nes jis pats tuomet nukniaukė mano vienintelį, mano visą brangiausią turtą, mano „aukso valiutą“ – aštuonias cigaretes, kurias man vienas kolega arkliavagis buvo dovanojęs!..

Vališevskis aprengė mane pačiais šlykščiausiais skarmalais, kokius tik turėjo, paršu pavadino ir kumelės vaiku – ir paleido.

Veitas visą paleistųjų komandą nuvedė, kaip paprastai, į darbo biurą, – atseit, va, pagydžiau, – galite kinkyti į vežimą.

Darbo biuras primygtinai siūlė palikti mane ligoninėj raštininkėlio pareigom eiti, bet Veitas apie tai ir klausyti nenorėjo:

– Tokių Vilniaus grobikų, kaip aš, jam esą nereikia.

Tinginiu-nenusisekėliu išlėkęs iš ligoninės raštinės, gavau pradėti lagerinę karjerą vėl iš pradžios. Naujoko teisėmis vėl atsidūriau miško kolonoje – rąstų tampyti.

Vis dėlto ligoninėje geriau buvo negu prie rąstų!

Kimbame į rąstą – jau labai mišrioje kompanijoje, lietuvių inteligentija buvo jau po įvairias komandas išsklaidyta, – kimbame į rąstą kokie dvidešimts vyrų – nejuda, judošius, iš vietos – ir gana. Na, tiek ir tos sveikatėlės mum bebuvo: kitam sprigtu duotum kakton – ir nuvirstų...

O kol tą prakeiktą rąstą ant savo pečių užustenam, kol iš vietos išjudam, kol jį už pusės kilometro ir toliau nulinguojam nudejuojam, baisiai nuobodu pasaulyje pasidaro. Taip jau nuobodu, kad net vemti noris.

Dieną tampau tuos rąstus, kitą, trečią... Kas gi čia, po velnių, bus? Jei taip dar kelios dienos prasitęs – ir man bus kaip kitiem – po visam...

Dairaus šen, dairaus ten, kaip čia nuo tų rąstų pasprukus?

XXI. Aplink kelmą visą dieną

Besitąsant su rąstais, užėjo ir velykos, 1943 metų – pirmosios velykos lageryje.

Šeštadienį prieš velykas dirbome tiktai ligpiet. Popiet mūsų mielas Vacelis Kozlovskis išrikiuoja visą bloką kieme. Balandinė saulaitė taip gražiai šviečia, taip meiliai šildo. Taip gera būtų toje mieloje saulužėje saulužėlėje bent kiek pailsėti!

Paduoda Vacius komandą:

– Zdejmować koszule! Ale prędzej! – Nusivilkite marškinius, – greičiau!

Žiūrime, kas gi čia dabar bus? Argi jis, šėtonėlis mieliausias, mus velykom be kelnių paliks, – iš jo gi gali visko laukti? Bet kol kas dar nieko bloga nematyti. Visa ramu. Tiktai liepė jis mum žemėje susėsti.

– Utėles mušti, rupūžgalviai, mušti utėles! – šaukia Vacius, mostaguodamas šakotu vėzdu.

O, štai kas! Tegyvuoja Vacius iki pirmųjų kartuvių!

O tiem palšmargiam pono dievo gyvulėliam didįjį šeštadienį padarėme ištisą pogromą.

Trak-trak-trak, trak-trak-trak, – taip ir traksi po visą kiemą it iš kulkosvaidžio. Tūkstančiai tūkstančiai žuvo jų tuomet, vargšelių.

Pirmą velykų dieną nedirbome. Vacius kviečia mus, lietuvius, pas save į „dienos ruimą“. Pavaišinti bene mus geraširdiškai švenčių proga rengias?

Prie durų pasitinka mus Vacelis ir dar keli banditėliai.

– Parodykite kojas, – ar švarios? O ausis – ar mokate išsimazgoti? – tikrina toji „sanitarinė komisija“ mūsų kojas ir ausis.

Kadangi su mūsų kojom ir ausim buvo dar pusė bėdos, Vacelis pareiškė, kad mes velykų pirmosios dienos proga galime kambary net ant suolų pasėdėti, jei tokio noro turime. Tačiau tiem, kurių kojos ir ausys buvo ne pirmos rūšies, prisiėjo riestokai: gavo jie velykų proga ir per valgomąją, ir per šonus, – buvo jie nugrūsti į prausyklą ir įmerkti tenai pamirkti į šaltą vandenį. Į „dienos ruimą“ jie nebegrįžo...

Tuo tarpu kažkoks vargšas katorgininkėlis nuo Gdansko, pasisukaliojęs prie mūsų, padovanojo mum visiem vieną kiaušinį, – kad vardas tojo lenkelio būtų palaimintas per amžius!

Ir mes dabar, kaip visi gyvieji žmonės, švenčiame velykas! Sėdim po stogu, ant suolo, – ir kiaušinį turime!

Vyriausias iš mūsų tarpo, drebančiom rankom iš susijaudinimo, paėmė tą kiaušinėlį, padalino kiekvienam po plonučiuką gabalėlį, apsiašarodamas palaimino kiekvieną iš mūsų.

Simbolis – simboliu, bet vis dėlto simbolis kartais esti daug galingesnis už pačią pasiučiausią tikrovę!

Tą dieną pietų mes jau nebenorėjome. Buvome sotūs tuo kiaušinio gabalėliu, – ir dar kaip sotūs!

Galimas daiktas, pasotino mus ir tyliai paslapčiomis prarytos ašaros, gal dar ir slapti prisiminimai – Tėvynės, tėvų, brolių, seserų, šeimų, – visa tai labai galimas daiktas, bet istorija apie tai tyli.

Antrąją velykų dieną dirbome tiktai ligpiet. Popiet vėl mus kieme išrikiavo. Ateina lagerio pirmasai seniūnas, vyriausias budelis, Arno Lėmanas mūsų sagų tikrinti. Ar visos sagos savo vietoje, ar kam kurios nors sagelės kur nepritrūko?

Kas turėjo laimei visas sagas vietoje, tam nieko nedarė. Kam kokios sagelės kur trūko, – tą varė tuojau į prausyklą ir tenai iškilmingai velykų proga po dešimtį lazdų į uodegą šutino. Kitas besagis dar bandė aiškintis:

– Aš neturiu kur sagą gauti. Man tokį švarką ir davė. Sagą aš iš kito galėčiau pavogti, bet kurgi aš gausiu adatą ir siūlų, kaipgi aš vogtą sagą įsisiūsiu?

Šitokiem vyram už viešai pareikštąją jų ignoraciją pridėjo velykų proga dar po penkias lazdas.

Mano sagos tą dieną buvo tvarkoje. Aš jau buvau bebandąs saulaitėje dantis šildyti, kaip kažkas staiga man iš pasalų – makt-makt-makt – maknoja kumščiu į mano švarko skyles.