Tuo tarpu kažkoks vargšas katorgininkėlis nuo Gdansko, pasisukaliojęs prie mūsų, padovanojo mum visiem vieną kiaušinį, – kad vardas tojo lenkelio būtų palaimintas per amžius!

Ir mes dabar, kaip visi gyvieji žmonės, švenčiame velykas! Sėdim po stogu, ant suolo, – ir kiaušinį turime!

Vyriausias iš mūsų tarpo, drebančiom rankom iš susijaudinimo, paėmė tą kiaušinėlį, padalino kiekvienam po plonučiuką gabalėlį, apsiašarodamas palaimino kiekvieną iš mūsų.

Simbolis – simboliu, bet vis dėlto simbolis kartais esti daug galingesnis už pačią pasiučiausią tikrovę!

Tą dieną pietų mes jau nebenorėjome. Buvome sotūs tuo kiaušinio gabalėliu, – ir dar kaip sotūs!

Galimas daiktas, pasotino mus ir tyliai paslapčiomis prarytos ašaros, gal dar ir slapti prisiminimai – Tėvynės, tėvų, brolių, seserų, šeimų, – visa tai labai galimas daiktas, bet istorija apie tai tyli.

Antrąją velykų dieną dirbome tiktai ligpiet. Popiet vėl mus kieme išrikiavo. Ateina lagerio pirmasai seniūnas, vyriausias budelis, Arno Lėmanas mūsų sagų tikrinti. Ar visos sagos savo vietoje, ar kam kurios nors sagelės kur nepritrūko?

Kas turėjo laimei visas sagas vietoje, tam nieko nedarė. Kam kokios sagelės kur trūko, – tą varė tuojau į prausyklą ir tenai iškilmingai velykų proga po dešimtį lazdų į uodegą šutino. Kitas besagis dar bandė aiškintis:

– Aš neturiu kur sagą gauti. Man tokį švarką ir davė. Sagą aš iš kito galėčiau pavogti, bet kurgi aš gausiu adatą ir siūlų, kaipgi aš vogtą sagą įsisiūsiu?

Šitokiem vyram už viešai pareikštąją jų ignoraciją pridėjo velykų proga dar po penkias lazdas.

Mano sagos tą dieną buvo tvarkoje. Aš jau buvau bebandąs saulaitėje dantis šildyti, kaip kažkas staiga man iš pasalų – makt-makt-makt – maknoja kumščiu į mano švarko skyles.

– O, čia – kas? – perkreipęs žandą, prikišęs snukį, klausia manęs Vacelis.

– Skylės, – sakau aš jam drebėdamas, – kas gi čia bus daugiau? Tokį švarką man iš sandėlio davė.

– Tu, kirmėlės vaike, – pratarė man Vacelis ir drėbtelėjo su letena per vieną ausį, per kitą. – Kodėl, kirmėle, neužsisiuvai?

– Neturiu lopinių. Adatos, siūlų... Nežinau kur gauti!

– Kirmėle! – prašnypštė man Vacelis ir dar porą antausių mielai pridėjo.

Taip ir baigėsi mano pirmosios lagerinės velykos.

Po velykų vargais negalais man vis dėlto pavyko pakeisti savo specialybė. Pasprukau iš rąstų tampytojų komandos, nuėjau kelmų rauti. Tai bent gyvenimėlis buvo!

Pasirinkau kelmą nuošaliau nuo valdžios akių ir krutu aplink tą kelmelį, žemeles, samanėles nuo šaknelių kapstau, kad būtų galima jisai, atėjus progai, pakelti. Krutu aš tenai dieną, krutu antrą... Trečiosios dienos pavakary mano krutėjimo vietą užėjo esesininkas, pilvūzas toksai su dvokiančia pypke, kelmyno darbų vadovas.

– Ogi tu, blude Sauhund, – atseit, pakvaišęs kiauliašunie, – tai tu šitaip atsidėkoji valdžiai už duoną!? Aš tau, driskių išsigimėli, parodysiu!

Nuvarė jisai mane prie kito kelmo, kuris buvo, matyti, jau ne vieno mano pirmtakūno krapštytas. Žemė aplink kelmą buvo jau per kelis kastuvus išimta, – kelmas duobėj besėdįs.

– Va, išrauk šį kelmą, – įsakė man pilvūzas su dvokiančia pypke.

Ir prie šio kelmo darbas būtų nieko sau. Įlendi į duobę, prisišlieji prie kelmo, – iš tolo nė nematyti, kruti ar nekruti. Visa bėda tiktai, kad duobė aplink kelmą buvo pilna vandens, dumblino tokio, parūdijusio, kaip nacių partijos drabužiai, – ir balandžio mėnuo dar tebebuvo. Ir kojos mano buvo kaip tyčia sutinusios ir žaizdomis apaugusios. Su tokiomis kojomis balandžio mėnesį dvylika valandų vandeny iškrutėti – kažkaip baisiai jau neįdomu. Visiškai neįdomu, – ne, ne! Ir dar vėjas toksai išdavikiškas iš jūros pučia, kad jį velniai kur! Pučia, tarytum ant tavęs jokio švarkelio, jokio raumenų sluoksnelio nebūtų, – čiupinėja plikus kaulelius, lyg su botagu pačaižo. Ir dar debesėlį vieną kitą atneša, iš viršaus papurkščia, iš šonų pašlapina...

Patrepsi, patrepsi aplink kelmą naciškai rudame vandenėlyje – ir ropoji į krantą. Tiktai krante nėra kas veikti, – kelmas gi vandeny! Kojos nė pakasyti kaip reikiant nesuspėji, kaip pilvūzas su dvokiančia pypke tau lazda jau bemosikuojąs... Nėra kitos išeities kaip tiktai – klionkt – į vandenį it varlė nuo žardo. Taip ir praslenka darbo dienelė, dvylika valandų.

Plušau aš aplink tą kelmą, plušau, bet vis dėlto jo neišroviau, – palikau ir kitiem progos pasimirkyti.

Ketvirtą dieną man pradėjus tą kelmą kastuvu baksnoti, prieina prie manęs vienas iš daugelio miško komandos kapų. Mažiukas toksai, visas plikas, su žaliu trikampiu ant krūtinės, vadinasi, profesionalas kriminalistas, bene aštuonetą metų po lagerius besitrankąs. Apžiūrėjo mane, pakraipė galvą.

– Hm... Kas tu toks iš profesijos? – klausia jis manęs.

– Hm... – sakau aš jam, nežinodamas ką sakyti, – kadaise buvau universiteto profesorius, Miuncheno Liudviko Maksimilijono universiteto filosofijos daktaras... Poetas buvau, eiles, dramas rašiau... Dabar, matai, kelmą raunu.