– Tai tu, seni, šitoks? Na, palauksi – numykė jisai ir nuėjo sau.

„Po velnių! – manau, – ko gi dar tas numuka-galvis iš manęs nori?!“

Po valandėlės tasai numukagalvis grįžta ir įsako man:

– Ei, tu, seni, eikš su manimi!

Na, dabar tai jau visai pražuvau. Duos jis man garo!

Nuvarė jisai mane prie tvoros, kur iš eglių šakelių dirbo tokias kilnojamas tvoreles lyg kilimėlius, bene sodam nuo sniego ar nuo zuikių saugoti.

– Va, – sako jis man, – ligpiet šitas šakeles dėliosi į aną tvoros pusę, o popiet – dėliosi jas atgal. Rytoj – taip pat. Tiktai, žiūrėk man, vis krutėk. Kai aš būsiu pašal... Ypač gi, kai kokį esesininką pamatysi...

Tai geros širdies vagilėlio būta! Kas per malonumas: saulelėje sėdėti ir šakeles taip gražiai per tvorą dėlioti! Kad būtų pyrago – velykos būtų stačiai!

Gaila tiktai, kad mano geradariui pačiam gyventi baisiai nesisekė. Kiek vėliau bandė jisai bloke pasikarti, – nepasisekė: draugai ištraukė iš kilpos. Bandė jisai ir pasipiauti – taip pat labai nevykusiai: draugai atėmė peilį, perrišo ranką, – norom nenorom turėjo jisai pagyti. Pagaliau bandė jisai ir iš proto išeiti. Šios pastangos buvo šiek tiek sėkmingesnės, bet tinkamų vaisių vis dėlto nedavė. Palaikė jį ligoninėj, palaikė, atvarė jį atgal į protą ir išgrūdo į mišką – toliau kapauti. Baisiai geras žmogelis buvo ir nenusisekėlis toks!

Deja, neilgai ir aš prie tvoros su šakelėmis darbavaus. Mano kojos visiškai ištvirko, – nebeneša kūno, nors tu ką! Nelabai besugebu ir į mišką nukrypuoti. Ir ragino mane, ir lazdele baksnojo, bet kojos nekreipė į tai jokio dėmesio. Pagaliau negi jas muša, – kas jom? Jos, aprištos skudurais ir pasipūtusios, savarankiškai gyvena.

Dėl šitokio neleistino mano kojų elgesio aš tapau išbrauktas iš miško komandos leistrų ir paskirtas į vieną klipatų komandą.