Ilgai vazojasi mieguistas gestapininkas, kraustydamas mano kišenes ir atiminėdamas daiktus. Žiovauja, akis trina. Baisiai nuobodu jam. Man – dar nuobodžiau.
Tuo tarpu koridoriuje už geležinių, panašių į akėčias, durų žingsniai. Daugelis jų. Kuždesys.
– Sruogai – girdžiu lietuvišką nusistebėjimo balsą už durų, panašių į akėčias. Žvilgteriu atgal – pažįstami veidai. Vienas, kitas, trečias... Vilniaus lietuviai inteligentai.
– O, aš – nebe vienas! Vadinas, muilo iš manęs nebevirs!
– Sveiki, kaimynai! – šūktelėjau praeidamas pro šalį, kol įgrūdo mane į požemio peryklą.
Į ląstą įgrūdo mane vis dėlto vieną. Joje buvo daugiau. Ji buvo pilna. Lyg ir kriminalinė publika, tiktai vienas iš jų visą naktį rožančių kalbėjo be paliovos. Vietos nėra. Šiaip taip išsitiesiau ant grindų išilgai kameros ir spoksau. Lemputė mirksi palubėj. Palubėj ir langelis, baltai nuteptas, kad einančiųjų šaligatviais kojų nepamatytum, – kad ir praeiviai nežinotų, kas ir kaip už tųjų stiklų apačioje dūsauja. Aš – kalinys? Juokai!
Po valandos sugirgžda rūsio durys, – įverčia mum kailiniuotą pilietį. Storai šneka. Bene bosas koks iš Įgulos bažnyčios? Ne, baritonas, preferanso klasikas. Atsargos kapitonas. Netrukus čia įkiša dar du pažįstamu. Mes jau keturi – netrauks perkūnas.
Kaip pamažu, kaip nenoromis rūsy aušta diena! Lyg jai gėda kažko būtų.
Na, išaušta, – tik ji neatneša jokių pakeitimų. Vėlai vakare iš namiškių gaunu siuntinėlį. Lašinių, kavos, dar šį tą.
Tokia laimė žmogaus gyvenime retai tepasitaiko! Namiškiai dar laisvi! Tiesia pagalbos ranką... Ne, tur būt, neverkė... Ne, ne!
Kitą rytą parudijęs gestapininkas, žemai nusilenkdamas, įleidžia į mūsų rūsį tokį vokietį su blizgančiomis sagomis.
– Kuris čia bus profesorius? – prašneka saguotasai.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip pasakotojas elgiasi suimtas ir tardomas? Ką atskleidžia gestapo viršininko žodžiai „viena kita ironiška pastaba... Mum to gana“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pasakotojas vaidina nieko nepastebėjusį knygų žmogų: verčia pjesę, rašo studiją apie Florencijos renesansą, laikraščių neskaito, jokia politika nesiverčia. Pamatęs suimtus pažįstamus, jis juokauja: „muilo iš manęs nebevirs“. Gestapininko grasinimais jis netiki. Viršininkas atvirai sako, kad jiems užtenka šypsenos ar ironiškos pastabos ir kad lietuvių inteligentija turi būti sunaikinta. Taigi valdžios akimis ironija yra nusikaltimas, o pasakotojui ji tampa gynybos būdu. Taip galima paaiškinti ir visos knygos toną.
Rašiniui: IronijaLaisvėValdžia
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.