Darbas čionai turėjo nemaža ir privalumų. Visų pirma vyko jisai pastogėje: nei tau lietus už apykaklės varva, nei tau kaulelius jūros vėjas ėda. Antra, dirbai sėdėdamas, – į nepaklusnias pasipūtusias kojas galėjai nekreipti dėmesio, – jos buvo nereikalingos. Galėjai ir su kaimynu klipata pasiūtaroti, pavyzdžiui, Vilniaus reikalais pasirieti. Galėjai, palindęs po stalu, neva susipainiojusių skudurų ieškodamas, ir dūmelį vieną kitą nutraukti, kol tave puskapis, koja paspyręs, išmušdavo iš pastalės. Čia buvo dar ir dvi darbo pertraukėlės, kurių metu išleisdavo pasivaikščioti privačiais reikalais. Kol, būdavo, nuklipatuojam, kol sugrįžtam – geras pusvalandis laiko tau ir praeina.

Kartą per pertraukėlę klipatuoju su savo draugais klipatomis ir randu kieme cigaretės nuorūką. Bet kokią nuorūką, – beveik pusę cigaretės! Tuoj mes su kaimynu užsirūkėme tą puselę ir traukiame pakaitomis iš kumščio, kad valdžia nematytų: dabar darbo metas, o kaliniam darbo metu rūkyti griežtai draudžiama, – kad jie pypkiaudami netinginiautų.

Atėjo mano eilė čiulptelti dūmelį. Kur buvęs, kur nebuvęs – staiga šoko ant manęs antrasai lagerio seniūnas – zweite Lagerälteste, – sukčiausias budelis Zelionkė:

– Parodyk, parodyk, ką čia turi saujoj?

Atgniaužiu saują, kas gi: baigiąs virsti pelenais nuorūkos gabalėlis.

– Ką tu, driskiau, įsivaizduoji? Tau kurortas čia, ar ką?!

Nuo pirmojo jo smūgio per žandą pasvyravau pasvyravau, bet vis dėlto išsilaikiau ant kojų; nuo antrojo – užriečiau kinkas. Rupūžė šitas, Zelionkė, baisiai miklią turėjo kairiąją ranką, nuo jos retai kas negriūdavo. Po šio susitikimo su ja man tris mėnesius ausis ūžė it vapsvų kelmas.

Popietinės pertraukos metu klipatėlėm duodavo dar kavos atsigerti. Tokios juodai rudos, vokiškos, lageriškos. Vis dėlto ji būdavo šilta. Kai jos, būdavo, išgeri, viduriuose būdavo taip pat šilta. Gur-gur-gur – pasigirsdavo tuomet viduriuose tokia švelni muzika. O kas visų svarbiausia – valgyti ne taip baisiai besinorėdavo.

Visa nelaimė buvo, kad geriamasai indas reikėjo savas turėti. Kas indą turėjo – gėrė kavą, liežuviu lūpas laižė, pilvą rankele glostė, kas neturėjo – turintiem pavydėjo.

Pas Vacių bloke buvo toksai pusbernėlis, kokios 17–18-os metų, kuris kaliniam pietum bliūdelius dalindavo, o iš baigiančiųjų valgyti vėl juos atimdavo. Tai buvo visos jo pareigos lageryje. Šiaip ar taip, jis jau buvo valdžios žmogus. Ogi iš seno jau žinoma: valdžiai visuomet lengviau gyventi negu valdomiesiem. Palyginti su manimi tas pusbernėlis atrodė tarytum koks buožė šimtamargis prieš kumetį, nors jis ir parištą, matyti, Vaciaus nuskeltą, žandą nešiojo.

Ateinu aš pas tą pusbernėlį bliūdelio prašyti paskolinti, sakau, į senatvę baisiai norėtųsi kavos sriubtelti... Nežinau, nė kokiu balsu, kokiais žodžiais kreiptis į jį, kad tik, ko gero, jis nesupyktų. Kartą pakartoju savo prašymą, kitą kartą pakartoju, visokiomis šventenybėmis prisiekiu bliūdelį grąžinsiąs, – jis nesiteikia girdėti: sėdėdamas užustalėje, įvarė jisai nykštį į savo nosį ir kažką tenai rūpestingai grabalioja.

– Šviesiausias pone, – maldauju nusiėmęs kepurę, kiek galėdamas ploniausiu balsu, – gal, šviesiausias pone, teiktumeis...

Nė žodžio netaręs, jisai ištraukia iš pastalės tokį... sulankstytą surūdijusį dubenėlį ir varto sau panosėje. Pagaliau sako:

– Še. Tik, žiūrėk, parše, nepavok!

Kitą dieną jis man ir to dubenėlio nebeskolijo:

– Et, – pareiškė jis man, – daug čia tokių kaip tu driskių valkiojasi. Visiem nepriskolinsi... Lauk iš kambario! – užsimojo jis ant manęs šluota.

Mano laimei, mirė vienas klipatėlė, mano darbo kaimynas audykloje. Jis turėjo tokią dėžutę nuo konservų, trupučiuką parūdijusią, net su lankeliu, iš viršaus pritaisytu. Aš žinojau, kur jis ją pasidėdavo dirbtuvėje, – jis seniau man ją kartais paskolindavo. Kai į darbą jis nebegrįžo, ištraukiau aš ją iš po skudurų slaptoje vietoje – dabar buvo ji mano. Jokio kito įpėdinio klipatėlė nepaliko!

Dabar buvo man spiaut į visus Vaciaus pusbernius ir piemenis. Dabar aš ir be jų pagalbos geriu sau kavutę ir klausaus tokios mielos, tokios švelnios muzikos: gur-gur-gur...

Ot, ką tai reiškia turėti savo dėžutė nuo konservų!

Man jau apsipratus su klipatos likimu ir besiruošiant šiuo ar tuo būdu keliauti pas Abraomą, lietuvių inteligentijos likimas Štuthofo lageryje staiga ėmė keistis negirdėtu būdu.

Lagerio valdžia aiškiai persistengė – per daug jau greitu tempu žalojo ir marino žmones. Už savo šitokius rūpesčius gavo ji, matyti, gerokai velnių iš aukštesnės valdžios, kuriai tolimesnės politikos sumetimais jau gal nebepatogu buvo mus taip greitai naikinti.