Popietinės pertraukos metu klipatėlėm duodavo dar kavos atsigerti. Tokios juodai rudos, vokiškos, lageriškos. Vis dėlto ji būdavo šilta. Kai jos, būdavo, išgeri, viduriuose būdavo taip pat šilta. Gur-gur-gur – pasigirsdavo tuomet viduriuose tokia švelni muzika. O kas visų svarbiausia – valgyti ne taip baisiai besinorėdavo.

Visa nelaimė buvo, kad geriamasai indas reikėjo savas turėti. Kas indą turėjo – gėrė kavą, liežuviu lūpas laižė, pilvą rankele glostė, kas neturėjo – turintiem pavydėjo.

Pas Vacių bloke buvo toksai pusbernėlis, kokios 17–18-os metų, kuris kaliniam pietum bliūdelius dalindavo, o iš baigiančiųjų valgyti vėl juos atimdavo. Tai buvo visos jo pareigos lageryje. Šiaip ar taip, jis jau buvo valdžios žmogus. Ogi iš seno jau žinoma: valdžiai visuomet lengviau gyventi negu valdomiesiem. Palyginti su manimi tas pusbernėlis atrodė tarytum koks buožė šimtamargis prieš kumetį, nors jis ir parištą, matyti, Vaciaus nuskeltą, žandą nešiojo.

Ateinu aš pas tą pusbernėlį bliūdelio prašyti paskolinti, sakau, į senatvę baisiai norėtųsi kavos sriubtelti... Nežinau, nė kokiu balsu, kokiais žodžiais kreiptis į jį, kad tik, ko gero, jis nesupyktų. Kartą pakartoju savo prašymą, kitą kartą pakartoju, visokiomis šventenybėmis prisiekiu bliūdelį grąžinsiąs, – jis nesiteikia girdėti: sėdėdamas užustalėje, įvarė jisai nykštį į savo nosį ir kažką tenai rūpestingai grabalioja.

– Šviesiausias pone, – maldauju nusiėmęs kepurę, kiek galėdamas ploniausiu balsu, – gal, šviesiausias pone, teiktumeis...

Nė žodžio netaręs, jisai ištraukia iš pastalės tokį... sulankstytą surūdijusį dubenėlį ir varto sau panosėje. Pagaliau sako:

– Še. Tik, žiūrėk, parše, nepavok!

Kitą dieną jis man ir to dubenėlio nebeskolijo:

– Et, – pareiškė jis man, – daug čia tokių kaip tu driskių valkiojasi. Visiem nepriskolinsi... Lauk iš kambario! – užsimojo jis ant manęs šluota.

Mano laimei, mirė vienas klipatėlė, mano darbo kaimynas audykloje. Jis turėjo tokią dėžutę nuo konservų, trupučiuką parūdijusią, net su lankeliu, iš viršaus pritaisytu. Aš žinojau, kur jis ją pasidėdavo dirbtuvėje, – jis seniau man ją kartais paskolindavo. Kai į darbą jis nebegrįžo, ištraukiau aš ją iš po skudurų slaptoje vietoje – dabar buvo ji mano. Jokio kito įpėdinio klipatėlė nepaliko!

Dabar buvo man spiaut į visus Vaciaus pusbernius ir piemenis. Dabar aš ir be jų pagalbos geriu sau kavutę ir klausaus tokios mielos, tokios švelnios muzikos: gur-gur-gur...

Ot, ką tai reiškia turėti savo dėžutė nuo konservų!

Man jau apsipratus su klipatos likimu ir besiruošiant šiuo ar tuo būdu keliauti pas Abraomą, lietuvių inteligentijos likimas Štuthofo lageryje staiga ėmė keistis negirdėtu būdu.

Lagerio valdžia aiškiai persistengė – per daug jau greitu tempu žalojo ir marino žmones. Už savo šitokius rūpesčius gavo ji, matyti, gerokai velnių iš aukštesnės valdžios, kuriai tolimesnės politikos sumetimais jau gal nebepatogu buvo mus taip greitai naikinti.

Vieną pavakarį visus pasilikusius gyvus ir dar šiaip taip pasivelkančius lietuvius inteligentus pašaukia pavardėmis ir išrikiuoja atskirai. Prieina prie mūsų visas būrys SS vyrų, – ne tų eilinių, kurie su šautuvu vaikšto, bet tų, kurie su revolveriu, – aukštesnių pareigūnų, įvairių lagerio įstaigų viršininkų. Išklausinėja mus, kur kas dirba, ir tuos, kurie dirba sunkų darbą, rikiuoja atskirai. Ir ima mus dalytis savo tarpe SS pareigūnai! Tuos iš mūsų, kurie jiem geriau patinka, pasiima ir nusiveda sau, kas – vieną, kas – du. Pasiima dirbti jo vadovaujamoje įstaigoje. Kitas esesininkas išvijo lauk net senus savo darbininkus, pasiėmė dirbti mūsiškius. Keturi patekome dirbti net į raudonuosius komendantūros rūmus, – šiem išėjo jau visiškai gerai.

Šie keturi tuojau buvome nuvaryti į pirtį – gerą šiltą dušą, pirmą kartą gavome kaip reikiant nusiprausti. Davė mum keturiem lagerinius švarius, naujus skalbinius, kojines, batus net, ir po gerą švarų civilinį apsivilkimą, tik su raudonais kryžiais ant nugarų ir kelnių kiškų. Apgyvendino mus keturius atskirame bloke drauge su vadinamais kaliniais prominentais: barzdaskučiais, kelneriais, siuvėjais ir kurpiais, kurie betarpiai aptarnaudavo SS vyrus. Buvo čia ir keletas raštininkų bei sandėlininkų, dirbusių komendantūros rūmuose.

Gyvenimas čia, palyginti su Vaciaus bloku, buvo tikras rojus. Žmonių nedaug, lovos nesukimštos. Lovoje miegame po vieną. Čia yra ir švarūs pagalviai, ir antklodės – kiekvienam po keturias antklodes – klokis ir šildykis!