Neilgai tesidžiaugiau savo nauju bloku – siuvėjais, kurpiais, barzdaskučiais ir kitais lagerio aristokratais. Praslinkus kokiom keturiom – penkiom savaitėm, valdžios vyrai vėl šaukia mus, lietuvius inteligentus, susirinkti į atskirą patvorį.

Ateina lagerio gydytojas Heidelis, ateina felčeris, ateina sanitarijos raštininkas – ir dar kai kas tenai. Ima mus apžiūrinėti ir čiupinėti. Tam kojos sutinusios, tam širdis mataruoja it avelės uodega, tą – flegmonos apsėdo, tą – šunvotės, tam – galas žino iš kur – po visą kūną žaizdų priviso, tam – įvykusi kažkokia vidurių katastrofa, tam – temperatūra kaip pirty... Visiškai sveiko nerado nė vieno.

Visus tikrinimo duomenis surašė į popierius, galva palingavo ir nuėjo sau. Po to mus nuvarė į atskirą blokelį ir apgyvendino visus kartu.

Kambariukas nedidokas, tos pat medinės trijų aukštų lovos, bet kiekvienas turi jau savo atskirą guolį, miega vienas, turi dvi antklodes ir visiškai neturi palšųjų pono dievo gyvulėlių. Visame kambary gyvenome mes vieni, ne tik nėra jokio svetimo kalinio, bet ir jokio pareigūno, jokio viršininko! Bloko viršininkas, daug nusipelnęs galvažudys profesionalas, Cimermanas [Zimmermann], gyvena kitame kambary su kitais kaliniais, į mūsų reikalus mažai kišasi.

Tasai Cimermanas buvo įžymus vyras. Aukštas, platus, didelės fizinės jėgos. Už visokias vagystes ir žudynes jis daugelį metų bastėsi po įvairius lagerius. Mūsų lageryje jis buvo labai įtakingas, buvo laikomas vienu geriausių ir kultūringiausių bloko viršininkų. Gal jis ir buvo neblogas viršininkas, pragaras jį žino, bet banditas jis buvo pavyzdingas. Tarp kita ko, jis turėjo vieną nelabai girtiną papratimą.