Apkvaišome visiškai, išgirdę tokią negirdėtą neregėtą naujieną. Kas gi pasaulyje turėjo atsitikti, kad lagerio viršininkas taip pasikeitė, toks mandagus pasidarė? Ar tikrai jau mes būsime išgelbėti, tikrai mirti nebereikės?

Visi buvome įsitikinę, kad dabar mus jau tikrai iš to pragaro paleis. Mes baisiai pykdavome, kai senieji kaliniai dėl mūsų džiaugsmo skeptiškai linguodavo galva ir sakydavo:

– Netikėkite esesininkam. Niekur jus nepaleisi Pamatysite!

Deja, šitie skeptikai teisybę sakė.

Dabar davė mum po visiškai naujintelį dryžuotą lagerinį apsivilkimą, davė padoresnius skalbinius. Kas norėjo, galėjo ir savus dėvėti. Apgyvendino naujai atremontuotame barakėlyje, pastatė geležines kaip ligoninėje dviejų, nebe trijų, aukštų lovas, plačias tokias. Davė net po pagalvį su užvalkalu, davė net po švarią paklodę, po tris antklodes! Valgomasai kambarys – atskirai. Valgomajame kambary pakabino radijo garsiakalbį! Štai kas pasidarė!

Nebebuvo jokio svetimo bloko viršininko, – mes patys iš savo tarpo tokį viršininką rinkdavomės. Su mumis buvo apgyvendintas mūsų kolega gydytojas, medicinos profesorius, turėjęs geriausią vardą visų lagerio ligonių tarpe, – ir jam buvo pasakyta, kad jis dabar atsako už mūsų gyvybę. Jis dabar privaląs žiūrėti, kad niekas mūsų daugiau nebemirtų!

Tuomet tai mum jau šis tas paaiškėjo. Mūsų draugai, pasiskubinę numirti, savo kančiomis atpirko mūsų gyvybę. Jų mirtis, matyti, vokiečių valdžiai bus pridariusi apsčiai nemalonumų, kad ji nutarė mus daugiau nebemarinti.

Mūsų naujas barakas buvo ypatingoje padėtyje.

Šiaip kaliniui slankioti palei moterų gyvenamus barakus buvo griežčiausiai draudžiama, – pagautam už tokius darbus grėsė didelės bausmės. Moterų barakai nuo vyrų barakų atitverti aukštomis spygliuotų vielų tvoromis. O mus dabar apgyvendino visiškai šalia moterų. Jos gyveno vienoje gatvės pusėje, o mes kitoje. Jokios tvorelės tarp mūsų nebuvo. Niekas neskiria.

– Žiūrėkit, kad jūs man prie moterų – ni-ni! – perspėjo lagerio viršininkas, – pagausiu – bus riestai!

Šventai klausėme lagerio viršininko įsakymo.

Moterys vaikščiojo vienoje gatvės pusėje, mes – kitoje. Darbo metu – tiek dar to. Bet vasaros šiltais pavakariais, bet sekmadieniais – ištisą dienelę! Moterys vaikšto sau, mes – sau. Į moterų pusę – ni-ni! Kaip apaštalai kokie su rūtelių vainikėliu.

Kiti kaliniai mum baisiai pavydi šiuo atžvilgiu. Bibelforšeriai mus bibliniais asilais vadina, bet mes nepasiduodame jokiai pagundai. Mergužėlės mum iš kitos gatvės pusės ir veideliais šypsos, ir visokiomis akelėmis mirksi, ir liemenėlius, ir blauzdeles rodo, bet mes laikomės – kaip mūras...

Galų gale iš kantrybės išėjęs ir pasipiktinęs moterų blokas ėmė skelbti, kad lietuviški vyrai iš viso esą nė velnio neverti, kaip varlės spalio mėnesį. Mes išdidžiai atsikirsdavome, kad mes savo žmonom esame labai ištikimi.

– Sakykite, sveiki! Jūsų tarpe yra gi ir tiek nevedusių! – paniekinamai šnypštė moterų blokas.

Na, per didelėmis dorybėmis girtis gal ir nevertėtų. Visi mūsiškiai buvo tiek pervargę ir tiek alkani, kad ištisomis dienomis niūksojo lovose, – kokiais pyragais juos, tokius nusibaigusius, būtų galima į dūsautiną meną prisivilioti?!

Kartą lagerio viršininkas atnešė mum storą pluoštą popierių ir liepė prirašyti juos.

– Das ist zur Entlassung! – čia jūsų paleidimo reikalu, – pridūrė jisai su nusivylimo šypsena.

Tai buvo asmenės anketos ir blankai prašymų darbui gauti Vokietijoje. Reikėjo tenai pažymėti, kokį darbą mokame dirbti ir kokio norime gauti, ir į kokią algą pretenduojame.

Visi kaip vienas, net savo tarpe nepasitardami, atsakėme: į jokią algą nepretenduojame ir jokio darbo Vokietijoje neprašome. Mes norime grįžti į savo seną darbovietę, į Tėvynę, iš kurios mus neteisėtai ir negarbingai išplėšė, ir be to, dar mes turime pataisyti lageryje sužalotą sveikatą...

Po trijų savaičių lagerio viršininkas vėl atėjo int mus. Iškoliojo, apriejo ir prašvirkštė pro dantis:

– Verlassen Sie sich nicht auf die baldige Entlassung! – Jūs nepasikliaukite greitu paleidimu!

Veikiai visus kalinius – drauge ir mus! – perkėlė į naujus barakus, mūsų pačių pabudavotus, – senieji barakai buvo atiduoti ligoninei ir dirbtuvėm. Tame naujame lageryje gavome taip pat atskirą barakėlį. Su kitais kaliniais bendrauti čia jau niekas mum nebedraudė. Buvo visiem aišku: apsigyvenome čionai ilgam laikui – iki karo, eventualiai iki gyvenimo pabaigos...